Popietė
Išsitraukiau iš kišenės oranžinį maišelį – aš praktiškas žmogus, na bent jau tiek, kad mieliau propaguoju pensininkams būdingus įpročius nei išleidžiu kelis papildomus litus skalbimo milteliams, kurie į kanalizacijos amžinybę nusineša įvairios rūšies žmogiškumo atliekas – seiles, kramtomąją gumą ar kitokią pykčio išraišką, paliktą parke ant suoliuko. Pasitiesiau maišelį ir atsisėdau. Jaučiausi kaip absoliutus grybas. Dzūkiškas lepšis arba aukštaitiškas kazlėkas, atstumiančia kepurėle. Nors man mano kepurė visai nieko, turi puikų snapelį, po kuriuo gali paslėpti akis susidūrus su kitu grybu – kokiu nors baravyku, virstančiu iš samanų paklotės.
Apsidairiau aplinkui – niekas nenustebino. Toks pats dangus, jau ištisas savaites jame nėra saulės, o jei ji ir iškiša bent vieną savo pirštelį, tai dingsta taip greit, kad manai jog norėjo tik pasišaipyti iš tavęs parodydama nepadorų ženklą. Kažkur už stagarais pavirtusių medžių vis dar tęsėsi niekaip nesibaigiančios statybos. Svarsčiau hipotezę, ar tik visos šios istorijos neištiks Babelio bokšto likimas, bet teko šį nuogąstavimą atmesti, suvokus, kad tiek kazachas ar tadžikas, tiek baltarusis puikiai supranta vienas kitam laidomus rusiškus anekdotus iš serijos apie du karo didvyrius arba nostalgiją keliančių filmukų herojus. Statybinis kranas lyg liesos raganos piršto nagas laikė pakabintą kažkokią detalę. Atrodė, kad ji neturi nei paskirties, nei naudos, kabėjo ten be jokios prasmės, tik tam, kad koks nors vyrukas geltonu šalmu galėtų bent akimirką pasijusti milžinu, galinčiu iš akmens išspausti šimtą gramų skysčio. Ir išgerti jį. Be užkandos. Truputį toliau, gatvėje viena po kitos be perstojo zujo mašinos. Nežinau kodėl, bet man visada atrodė, kad automobiliai turi labai išraiškingus ,,veidus“, kartais dar išraiškingesnius nei žmonės. Pavyzdžiui, AUDI akys didelės, jos primena gražuoles, keliaujančias plento podiumu, ,,golfai“ panašūs į gerus žmones, tokius, kurių mielai gatvėje paklaustum, kur rasti artimiausią banką ar kiek dabar valandų. Na o kokios nors HONDA žiūri į tave įtariai prisimerkusios lyg norėdamos nuskanuoti sielą. Gaila, kad toje gatvėje mašinos pralėkdavo taip greitai, kad net nespėdavai geriau į jas įsižiūrėti. Paukščių čia taip pat nesigirdėjo, nes jų tiesiog nebuvo. Dar per anksti, dar nesugalvojo, ką naujo galėtų mums pasakyti. Žinoma, išskyrus balandžius. Jie nenešė jokios žinios, tik tipeno link manęs mažais žingsniais su vienoje akyje atsispindinčiu užrašu ,,tru“, o kitoje ,,piniai“, tokie pat nekordinuoti lyg iš karuselės išlipę vaikai.
Susinervinau. Šitas prakeiktas parkas absoliučiai neatitinka mano susikurto poilsio oazės vaizdinio. Aš moku mokesčius, o tas mistiškas padaras, vardu valstybė, net nesugeba suprojektuoti man tobulos, vidinę ramybę padedančios surasti aplinkos! Staigiai atsistojau, ant suolelio liko gulėti maišiukas. Paėmiau ir išmečiau jį į šiukšlių dėžę. Trisdešimčia procentų iš pareigos, septyniasdešimt – iš ekologinės mados. Atsidusau ir supratau – važiuoju į Akropolį.