Diena be tavęs,
            o dangus -
                  ne nuo įsiūčio mėlynas,
į akis lieja ilgesį,
            lieja -
                  ir artina naktį,
šiltas vėjas sūpuoja
            drugelį
                  ant pamario smilgos,
o ramybė,
            ant mūsų užmetusi skraistę,
                    linguoja į taktą...

Jau anapus vidurdienio -
            miegantys
                    nerimo būgnai,
tyli vakaro fleitos,
            ir renkasi
                    prieblandos choras...
Mylimoji, atleisk,
            jei buvau
                    netikėtai nutolęs,
kai ieškojai
            manęs
                    savo mėlyno žvilgsnio bedugnėj - - -