absurdas
Kas iš to, kad vaikštom ant vieno pasaulio,
Jei nešiojam skirtingo storio batus.
Kas iš to, kad matom tą pačią saulę, mėnulį, žvaigždes,
Jei laikas šioj žemėj skirstomas ne pagal mus.
Kas iš to, kad meilę nešiojam širdy,
Jei ji verčia mus ne žmonėm, o priešais žmonių.
Aš nenoriu šito pasaulio, šitų nuostabių tvėrinių.
Ir meilės nenoriu, to alkano žvėries,
Kuris drasko į gabalus,
O po to palieka merdėt vieniems.