Veidrodis kartais meluoja (3)
Vygaudas uoliai jai talkino. Penktadienį iš pat ryto jiedu apvažiavo parduotuves, ir prisipirko maisto, bei gėrimų. Kaip visuomet, jis pats užmarinavo mėsą šašlykams, po to sandėliuke surado ir paruošė lauko fakelus. Kruopščiai nušienavo kiemo pievutę. Buvo linksmas ir paslaugus.
Vakare, jai atsigulus, jis dar kurį laiką kuitėsi vonioje, o išėjęs, prisėdo ant lovos krašto ir atgniaužė delną. Ten gulėjo auksinė grandinėlė su pakabuku – širdele.
- Sveikinu su gimtadieniu, Monika. Čia tau. Patinka? Pakelk galvą, užsegsiu...
Iš netikėtumo jai suspurdo širdis. Auksas maloniai vėsino kaklą, ji pačiupinėjo pakabuką ir norėjo pakilti, pažvelgti į veidrodį. Bet Vygaudas apkabino, užspaudė bučiniu, ir ji paniro į jo rankas, į jo aistrą, į jo kūno kvapą... Su juo jai visuomet būdavo gera, jis sugebėdavo nuginkluoti ir užkariauti... Ir ji skendo jo glamonėse, lyg šiltoje jūroje, pamiršusi visus įtarimus, nuoskaudas ir liūdesį...
Šeštadienio popietę pirmasis, švytėdamas saulėje, į kiemą įriedėjo Ramunės raudonasis „Opelis“. Pro keleivio dureles išsirangęs tamsiaplaukis, kumpanosis jos draugas Sergėjus, apibėgo aplink ir padėjo išlipti išsipusčiusiai, ryškiai pasidažiusiai Ramunei. Vienoje rankoje ji laikė didžiulę puokštę bijūnų, kitoje - žydru kaspinu perrištą paketėlį, o tarpupirščiuose, kaip visuomet, styrojo smilkstanti cigaretė.
- Dieve, koks karštis! Monika! Sveika! Sveikinam! O tu atrodai nuostabiai! - Apkabino, priglaudė skruostą ir pakštelėjo į orą. – Su gimtadieniu, brangute! Te saugo tave Dievas... O jei dar duotum ko nors šalto atsigertiii...
- Eikim į pavėsinę. Vygaudas tuoj pat atneš šalto alaus ir koka kolos. Ačiū, kokie puikūs bijūnai!
Pavėsinėje išties buvo gaiviau. Ant padengto stalo jau gulėjo išdėlioti šalti užkandžiai, papjaustytos daržovės, vaisiai. Po minutės atsirado ir aprasoję buteliai su alumi bei gaiviaisiais gėrimais.
- Ir kasmet tas pats. Per tavo gimtadienį visuomet karšta. Ar nors vienais metais lijo? Tikrai nepamenu... – Ramunė apsilaižė lūpas ir pastatė bokalą. – Puikumėėėlis...
- Mamyteee! Sveikinam! – iššokusi iš balto „Golfo“ Justė bėgte pribėgo prie Monikos ir apsivijo rankomis kaklą. Jai iš paskos žirgliojo išstypęs, sušiauštais šviesiais plaukais jaunuolis, rankose laikydamas vazonėlį su žydinčiu kaktusu. – Susipažink. Čia Žilvinas. Jis iš paralelinės klasės. Kartu egzaminus laikėm.
Žilvinas nusilenkė ir iškilmingai įteikė Monikai kaktusą. Jaunuolis atrodė kiek sumišęs, bet žvelgė tiesiai ir atvirai. Ant jo kaktos matėsi keli prakaito lašeliai, vilkėjo tvarkingais šviesiais marškiniais trumpomis rankovėmis ir švariais džinsais. Monikai jis iš kart patiko.
- Eikit prie stalo, atsigaivinkit, užkąskit... – Monika paėmė vazonėlį ir mostu pakvietė pavėsinėn.
Po valandėlės kieman įriedėjo tamsiai mėlyna Andriaus „BMV“. Ir jis, ir Vilija atrodė gaiviai, nes mašinoje veikė kondicionierius. Vilija nešė gražią puokštę šviesiai rausvų rožių, o Andrius butelį vyno. Iš visko sprendžiant – labai brangaus.
- Sveikinam tave, Monika, su tavo gimtadieniu. Linkim sveikatos ir laimės! – Vilijos balsas buvo žemas ir švelnus. Vilkėjo brangia, madingai pasiūta mėlyna suknele, o plaukus buvo susipynusi į paprastą kasą. Kruopštus makiažas, miela šypsena... Ji atrodė pritrenkiančiai.
Vygaudas paėmė iš Andriaus vyną ir nunešė atšaldyti. Visi susėdo pavėsinėje. Vyrai įniko į šaltą alų, moterys gurkšnojo limonadą. Pokalbis sukosi apie politiką, paskutinius žinomus skandalus ir užsienio keliones.
Justė į Vilijos pasisveikinimą keistai išsiviepė, nusisuko ir nubėgo upelio link. Žilvinas nupėdino jai iš paskos. Monika pasijuto nejaukiai.
- Vilija, atleisk ir nekreipk dėmesio į paauglių išdaigas... Neįsivaizduoju, kas jai pasidarė...
- Nieko tokio, suprantu... – Vilija nuraudo ir matėsi, jog mažumėlę sutriko. – Tik nežinau, kuo jai nusikaltau...
Monika pasivijo Justę ties pat upeliu.
- Kas tau, Juste?! Paaiškink man tokį negražų savo elgesį. Kodėl gadini mano šventę?
- Nesusilaikiau, tiesiog nepajėgiau būti mandagi... Atleisk man, mamyte. Nenorėjau tau nieko sakyti...
- Ko nenorėjai sakyti? Kas per paslaptys?
- Aš juos mačiau...
- Ką tokius? – Monika nujautė ką, bet vis tiek paklausė.
- Vygaudą ir Viliją... Trakuose... Mes su Daiva, Žilvinu ir Daivos draugu buvome nuvažiavę prie ežero, po to lauko kavinukėje prie neseniai atidaryto motelio valgėme ledus ir ten, aikštelėje, pamačiau Vygaudo mašiną...
- Na ir kas? Maža ką jis ten galėjo veikti... Gal kokie reikalai...
- Taigi, reikalai... – Jos veide atsispindėjo pagieža. – Mes pasėdėjome ten ilgiau, palaukėme... Ir jie išėjo iš motelio... abu... jis apkabinęs ją per pečius, po to pasibučiavo ir išsiskyrė. Vygaudas sėdo į savo mašiną, o ji pasuko kairėn. Ten, aiktštelės gale, stovėjo jos „Mazda“.
Vygaudas paslaugiai sukiojosi aplink, siūlė užkandžius, ko nors „stipresnio“. Bet „stipresnio“ dar niekas nenorėjo. Monika pajuto, jog jis pasikeitė, kai atsirado Vilija. Tapo šnekesnis, judresnis... Gal išlenkė taurelę to „stipresniojo“? Vis taikėsi atsidurti šalia Vilijos, kalbino ją, siūlė vaišintis dažniau, nei kitiems.
Po valandos kiemas jau buvo grūste prigrūstas automobilių. Svečiai šurmuliavo visoje erdvėje tarp upelio ir kiemo vartų. Galop Gertrūda sušuko:
- O dabar Monika parodys savo paskutinius darbus!
- Taip! Taip! Nekantraujam! – Šis pasiūlymas patiko visiems ir Monikai nieko kito neliko, kaip tik išpildyti svečių pageidavimą.
Visiems sugužėjus į mansardą, ji pasieniais išdėliojo vėliausiai tapytas „puokštes“, o taip pat ir darbus, tapytus „sau“. Moterys teatrališkai aikčiojo, vyrai apžiūrinėjo santūriai, bet, atrodė, jog jos darbai jiems iš tiesų patinka.
- Chmmm... Labai įdomus paveikslas... – nutęsdamas žodžius ir trindamas smakrą tarė Andrius, sustojęs ties vienu. – Čia šešėlis... Jis krenta ant sienos nuo stovinčio žmogaus... Žmogus vieną ranką laiko priglaustą prie krūtinės, o kitą – liūdnai nuleidęs... Bet jo šešėlis... abi šešėlio rankos pakeltos į dangų, lyg šauktųsi pagalbos... Koks šio paveikslo pavadinimas?
- Pavadinimas?.. - Monika kiek sutriko. - Na, galima būtų pavadinti kad ir taip: „Šešėlis kartais meluoja“. Tiks?
- Taip. Pavadinimas tikslus. Kitokio ir nesugalvotum. Man patinka šis paveikslas. Ar jis parduodamas?
- Nejau nori pirkti šį paveikslą? – Monika pajuto, kaip nukaito. – Pirk. Kiekvienam dailininkui malonu, kai žmogui taip patinka darbas, kad jis net nori jį nusipirkti...
Andrius žvelgė į ją ilgu, atvirai tiriančiu žvilgsniu, ir giliose, pilkose jo akyse galėjai įžiūrėti vos juntamą susidomėjimą. Ne, susidomėjimą ne moterimi, bet susidomėjimą turtinga asmenybe. Ir nuo to jo žvilgsnio ji pasijuto reikšmingesnė, talentingesnė ir svarbesnė. Be jokios abejonės, jai buvo labai malonu. Andrius savo intelektu ir pasaulėžiūra skyrėsi nuo daugumos jai pažįstamų vyrų. Todėl jo nuomonė ir pripažinimas jai buvo itin svarbūs.
Temstant kieme pasklido kepamų šašlykų kvapas, pro pravertą langą sklido negarsi muzika, o pavėsinėje šurmuliavo šiek tiek nuo „stipresnio“ įkaitę svečiai.
- Matėt vakar per televizorių šmėklų namą? Ten vaidenasi, daiktai savaime juda, paveikslai nuo sienų krenta, puodo dangčiai patys kilnojasi... Brrr... – Ramunė išpūtė dūmą ir nusipurtė. – Negaliu pamiršti! Taip ir stovi prieš akis... Ir kas ten per velniava?
- Visa tai kuriama štai tokiems patikliems žiūrovams... Visi tie triukai iš piršto laužti. Žurnalistų kūryba! – nusijuokė Vygaudas.
- Na, nesakyk! Visai galimas daiktas, jog pasimetusios sielos iš tiesų neranda ramybės ir blaškosi tarp dangaus ir žemės... Mes jų nematom...
- Man yra tekę kalbinti pacientus, atgaivintus po klinikinės mirties... Dauguma jų šnekėjo apie tunelį, šviesą... Lyg jų sielos būtų bandžiusios kažkur keliauti... Būtent sielos... Vėliau, kuriam laikui praėjus, jie užmiršta visa tai... – Andrius kalbėjo lėtai, nelabai užtikrintai. – Ir aš anksčiau netikėjau visais tais sielų fenomenais, bet ilgainiui pradėjau mąstyti plačiau. Mes apie anuos, dvasinius, sielos dalykus labai mažai težinome. Tiksliau tariant – nieko nežinome. O susidūrę su kažkuo nesuprantamu, tiesiog numojame ranka ir apsimetame, jog tokie dalykai neegzistuoja... Tik kažin, ar tokia pozicija teisinga...
- O indų religija? Jie gi tiki sielos persikėlimu. Po mirties gali vėl atgimti! Žmogumi, ar gyvūnu. Priklausomai nuo to, kaip nugyvenai tau skirtą gyvenimą... – Įsiterpė praktiškoji Gertrūda. – Čia, vis dėl to, kažkas yra! Visose religijose, ne tik indų, bet ir krikščionių žmogui siūloma gyventi dorai, kad nesutepti sielos... Vadinasi, tai ne šiaip sau. Ta siela per tūkstančius žmonijos gyvavimo metų iš kartos į kartą akcentuojama, kaip iš tiesų labai svarbus faktorius...
- Visa ši filosofija sukurta mirties baimės nuslopinimui. – Vygaudas atsistojo. – Žmonės visais amžiais bijojo mirti, kaip ir bet kuris gyvas padaras. Tai ir sugalvojo nemirtingą sielą, kad mirti nebūtų taip baisu.
- Vygi, tu netiki Dievu? – paklausė Ramunė.
- Nežinau. Noriu tikėti, tik nežinau, kas tai per daiktas. Kad parodytų kas nors, arba pats pasirodytų... – jis nusijuokė, - arba duotų ženklą. Na, kokį nors stebuklingą ženklą, kad galėčiau iš tiesų patikėti jo buvimu...
- Gal tų ženklų pilna, tik mes nenorime jų pastebėti? – pratarė Monika. – Pavyzdžiui man - amžinas stebuklas, kai įbėrus į žemę sėkliukę, staiga iš jos išdygsta augalėlis, kuris auga, didėja, pražysta... Kai įdėmiau pagalvoji – kuo ne stebuklas! Juk pati gyvybė yra stebuklas...
- Siūlau tostą! - Sušuko Sergėjus, - išgerkime visi už mūsų nemirtingas sielas!
- Už sielas! Ir atgimimą! – paantrino Vygaudas.
- Už vykusį atgimimą. Kad atgimtume žmonėmis!
- Gražesniais ir turtingesniais!
Besiruošiant patiekti desertą, Monika panoro nusiplauti rankas, bet virtuvės kriauklė jau buvo pilna indų. Ji pasuko vonios link. Vonios durys buvo vos vos pravertos ir ten degė šviesa. Ji atsargiai, dviem pirštais stumtelėjo jas, bijodama sutrukdyti kuriam nors svečiui... Durų užraktas buvo šiek tiek sugedęs, ir jo paslaptį žinojo tik šeimos nariai. Jau seniai reikėjo jį pataisyti, bet vis pritrūkdavo laiko... Štai ir dabar, vonioje deganti šviesa rodo, jog ten yra kažkas iš svečių, bet gali būti, jog išeinant tiesiog pamiršo išjungti šviesą...
Durys tyliai prasivėrė per gerą sprindį ir Monika pamatė... du žmones. Tą pačią akimirką ji jas užvėrė ir, lyg gavusi smūgį į paširdžius, susvyravo, apsisuko ir kone tekina išbėgo į kiemą. Po valandėlės atsidūrė darže, toje pusėje, kurios nesiekė kiemo apšvietimas. Perėjusi lysves, upelio pakrantėje susmuko aukštoje žolėje. Ji sunkiai alsavo, trūko oro. Prieš akis kilo šviesus, su visomis spalvomis ir atspalviais paveikslas, kurį ką tik matė pro praviras vonios duris. Jame neįtikėtinai ryškiai į akis brovėsi netgi mažiausios smulkmenos!.. Pabalę Vilijos rankų krumpliai nuo tvirto įsikabinimo į vonios kraštą... Jos užversta galva, praverta burna, kasa, besidriekianti vos ne iki vonios dugno... Ji sėdi ant vonios krašto, plačiai praskėtusi kojas, o Vygaudas klūpo priešais, veidu įsikniaubęs į jos tarpkojį... Jo rankos apglėbusios jos sėdmenis, žydros suknelės apačia pakelta iki pat jos smakro... Jiedu nieko nemato ir negirdi...
Vonios duris rakino ne Vygaudas, bet Vilija. Ji manė, jog užrakino... Bet ji pasuko rankenėlę per stipriai... o Vygaudas skubėjo...
Dieve, ar tai turi dabar kokią nors reikšmę, ką ji čia dabar...
Bet sąmonė nė už ką nenorėjo analizuoti to, ką pamatė akys. Mintys vis sukosi apie tai, kas neužrakino vonios durų... arba, kas rakino duris, bet jos neužsirakino... Jei būtų rakinęs Vygaudas, būtų užrakinęs tinkamai...
Monika žvelgė į priešais plytinčią tamsą, bet joje matė tik šį ryškų, spalvingą paveikslą. Galop jos sąmonę pasiekė šauksmai:
- Monika! Monikaaa! Ei, kur dingai!...
- Ko šūkaujat? Kas čia manęs pasigedo?... – bandė šypsotis medinėmis lūpomis, grįždama į apšviestą plotą. – Buvau darže, norėjau krapų pasiskinti, bet kad visi peraugę... – nei šį, nei tą aiškino ji, tikėdama, jog įkaušusiai draugijai nelabai ir įdomu, ką ji, galų gale, veikė tame darže.
Pirmieji išvažiuoti susiruošė Andrius ir Vilija. Vilija elgėsi laisvai, juokėsi, jos skruostai buvo paraudę, ji nepadavė Monikai rankos atsisveikinant, o tiesiog koketiškai pamojavo. Monika stengėsi nežiūrėti į ją, o žvelgė kažkur, kiaurai per jos kaktą, dirbtinai šypsojosi ir jautėsi šlykščiai.
Netrukus ir likusieji svečiai ėmė skirstytis. Mašinos burzgė viena po kitos, ir kiemas pamažu ištuštėjo.
Monika sunešė indus į vidų ir ėmėsi ruošos. Tvarkėsi lyg robotas, rankos judėjo kampuotai ir karštligiškai. Ji net džiaugėsi, kad turi rankoms užsiėmimą, antraip nežinotų ką daryti...
- Atidėk tą ruošą rytdienai... Pavargai, vėlu jau. Geriau eik miegoti... – Vygaudas buvo gerokai įkaušęs, išsipešusiais marškiniais ir visas kažkoks išsidraikęs... o gal tas išsidraikymas jai tik rodėsi... – Aš tai tikrai pavargau ir einu gulti...
Jis pakilo į miegamąjį, ir ji girdėjo, kaip jo kūnas sunkiai nuvirto į lovą...
Nepabaigusi tvarkytis, nusišluostė rankas ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Ausyse spengė, mintys blaškėsi, o oras virtuvėje virto vata. Pajutusi, jog iš tiesų dūsta, išėjo į kiemą. Dangus buvo giedras ir žvaigždėtas. Nesuskaičiuojama galybė mažesnių ir didesnių žvaigždžių mirguliavo beribėje tolumoje, ir jai pasirodė, jog visa ši žybsinti erdvė žvelgia į ją, mato ir laiko ją sava. Ji yra visos tos neaprėpiamos ir paslaptingos egzistencijos dalelė... Vieną akimirką ji pajuto, jog nėra vieniša. Ją supanti erdvė pilna paslaptingos prasmės, kurios ji šiandien dar nesupranta, bet kada nors...
Ji kiek aprimo. Ji jam nieko nesakys. Apsimes, jog nežino apie jo romaną su Vilija. Ji palauks... Gal tai tik atsitiktinumas? Gal akimirkos susižavėjimas, aistros protrūkis, kuris praeis, kaip liga, ir gyvenimas vėl grįš į senas vėžes. Todėl nereikia kelti panikos, ieškoti blogio ir išdavystės ten, kur gal būt tėra tik aklas, atsitiktinis flirtas. Vyrai silpni, suvilioti juos lengva, o Vilija tokia graži ir gundanti. Joks vyras neatsispirtų jos kerams...
Bet kartėlis, slėgęs sielą, niekur nedingo. Kaip neįtikėtinai sunku jaustis išduotai, apgautai... Ach, tas moteriškas jausmingumas... Ją nukrėtė šaltis, priešaušrio vėsa persmelkė kūną ir ji pasuko į namą. Namas dunksojo tamsoje didelis, šiltas, laukiantis... Jos tėvo namas. Statytas sovietmečiu, statytas su meile ir atsakingai. Tėvas buvo statybos inžinierius, ėjo aukštas pareigas, ir turėjo „blatą“, kas anuomet buvo be galo svarbu. Tad savo namą pastatė iš gerų medžiagų, šiltą ir patogų. Du aukštai ir mansarda. Didelis, po visu namu rūsys, šalia – garažas...
Namas, spinduliuojantis draugiškumu ir tėvo rankų šiluma, rodės, taip pat bando ją raminti ir guosti. Ji palietė durų staktą, lyg tėvo petį, nugara prigludo prie jos ir valandėlę pastovėjo, nieko negalvodama, tik siurbdama į save saulės prisigėrusio medžio šilumą... Ji palauks, pažiūrės, ką toliau darys jos gyvenimo draugas. Norėtųsi, jog viskas nurimtų, Vygaudas atsitokėtų ir su buvusia meile grįžtų pas ją... Ji palauks...