Tyla

Šaukdamas jis jausdavosi gerai. Turbūt dėl to lankydavo daugelį futbolo rungtynių ir rėkdavo už bet kurią komandą. Už visas. Tiesiog rėkdavo. Kitaip tiesiog negalėjo. Jo darbas buvo ramus. Tylus. Sėdėti ir versti angliškus tekstus. Bendradarbius atstojo sulinkęs kaktusas.

Kartą trūko balso styga. Buvo žiema. Visi gėrė degtinę. Jis tik alų. Visada gerdavo tik alų. Gerklė neatlaikė. „Vėtra“ įmušė tris įvarčius. Na kaip gi nerėksi? Staugė. Užtilo. O tada šnypštė tikrai negarsiau už angį.

Ir nežinojo, ar gailėtis dėl to, kad penkias savaites galės valgyti tik vaikiškas košeles. Jos jam visai patiko. Darbe šiaip ar taip nereikia praverti gerklės. Futbolo sezonas jau baigėsi. Artėja pasaulio čempionatas, tačiau prie televizoriaus užtenka ir rankų mostų.

Ir užteko. Balso stygos stabilizavosi. Ofiso kiemsargė jau galėjo išgirsti atsakymą į rytinį pasisveikinimą. Ir kiemas pasidarė kiek švaresnis. Jei ne vertėjo pareigos, jis visiškai pamirštų, kas yra kalba, ir kaip ji atrodo.

Daug kartų girdėjo, kad tyla iškalbingesnė už tūkstančius žodžių. Tuo tikėjo tik kelias dienas po balso stygos pertempimo. Vėliau šis posakis atrodė sutraiškyto tarakono vertas. Dabar dar menkesnis. Kaktusas mėgo tylą, bet to jo spygliai neilgėjo. O gal nemėgo? Turbūt ne. Taip – ne.

Ir vieną dieną jis išgirdo stuksenimą į duris. Nustebo. Sutriko. Pasimetė. Ir galop atsiminė, kad tokiu atveju reikėtų praverti gerklę: „Prašau", - išlemeno. Nustebo, kad šitai padarė. Įėjo. Moteris. Gražios josios lūpos. Nuo to laiko, kai jis pradėjo jausti lytinį potraukį – žiūrėjo tik į lūpas – vietą, iš kur sklinda žodžiai. „Kiek kainuoja išversti penkis puslapius", - pasigirdo merginos lūpose. Pirmąkart per pastaruosius septynis mėnesius jis pajuto orgazmą.

„Nieko nekainuoja“..





swallow