Vakaro dangus

Ne, tai ne vakaras - tai drapanos nakties.
Nors saulė stengiasi jas auksu apipilti.
Bet ne, jau laikas. Šviesa turės nugrimzti,
Tad veltui ilgesnės dienos vilies,
Tokia valia ateinančios nakties.

Tikėjom, vakaras – ramybės valanda,
Kai veidus paliečia pirma vėsi minutė
Ir kviečia eit drąsiau į kitą būtį,
Kurioj apgaubs skara švelni tamsa,
Vieniems kerų, kitiems sapnų pilna.

Šis vakaras baugus. Kažką jis žmogui lemia.
Gal vėjas kils  ir medžių šakos lūš?
Niūrus, neįprastos spalvos dangus...
O gal tiktai šalna paglostys žemę,
Išties dar vieną likusią drobelę.

Yra ir kitos mintys, apie žmogų.
Per dieną jo išlietą pyktį, ištartus žodžius,
Kai buvo vargšui abejingas ar godus.
Saulužė grimzta, debesyje mūs darbus rodo,
Apačioje – šviesius, viršus – toks juodas.
skroblas