Baltija

Ošimas dieną naktį garsus,
nežinau, su kuo palygint jį,
kai užmarštin nuneša vargus -
vėjas, kvapas, garsas pamary.

Ją matau, užuodžiu ir girdžiu:
ir ošia, ir šniokščia, ir ūžia,
savo balsu švelniu ir šaižiu
ramina mano sielą gūdžią,

paliesdama su švelnia banga
lyg paglosčius žmogui artimam.
Bet jos mintis nesuprantama,
kažką tyliai sako, šnibžda man.

Iš jos saulė kasryt pakyla
ir šviečia nuo jos ligi krantų,
keisdama nebūtį ir tylą
į šviesų metą dienos bangų.

Štai banguoja jūra nerami,
pašėlusiai į krantą trankos
ir lėtai užlieja vilnimi.
O juk tokios šaltos jos bangos...

Kai vėjas nuramina bangas,
jūra kaip mirusi atrodo,
it augalas kažkur pražuvęs
iš plataus vandenynų sodo.

Nemiršta, tik gimsta iš naujo,
lyg paukštis į orą pakyla,
lyg žemės vaiko pliūpsniai kraujo
vėl veržias į jos širdį tyrą.

Ji vėl kalba garsais neaiškiais,
išsakyt skausmą bandydama,
kurio jau niekas jai nepakeis,
nes jūrą, vis purvo trypiamą,

draskome mes. Mes ir tiktai mes,
gyventojai šios žemės vargų!
Dar ne vienas žmogus joje skęs
už jūrą, už gamtą tiek kartų

mūsų drumstą, tiek kartų terštą,
šitaip jūra vykdys savo kerštą.
- Atsibuskit, atsibuskit! – mus
žadina Baltija savo vaikus.
Lietuvos Vytautas