Ištroškau. Ramybės. Po siautulingų jausmų
negaliu negirdėti sielos priekaištų.Man neramu.
Kas bus, jei supykusi manęs išsižadės
ir užtrenkusi duris iš vidinės pusės  neįsileis.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _  _ _ _ _ _

Dar nespėjau pirmųjų žibuoklių kvapo
pilnai prisigert
ir išgirdus lakštingalą suokiant
Tyliai paverkt.
Po mėlynu medžiu, po naktimi surasti savo sapną
ir sieloj jo palikt. Nespėjau.
Nespėjau! Parašyti daug eilių
kurios stipria srove man paširdžius kutena.
Ir su didžiu  trenksmu
prapliūpsta bartis ant manęs
eilutės, rimai, posmai.
Kodėl gi juos  taip ilgai
laikiau širdy užgožus.
Nespėjau dar gyvenimo pamilt
sudainuoti dainą.
Pasekti pasaką vaikams,
kurie lyg pakeleiviai
užmiega rankose maži,
prabunda jau suaugę.
Nespėjau laivo pamatyt, kuris lyg juodas maras
išplukdo sielas neramias,
kur, sako, būti gera.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ištroškau! Ištroškau išgyvenimų
mažų, ramių, vidinių
kurie neleistų man užmigt
net naktį paskutinę.
Ištroškau. Nežinau kada
aš šito ašsigersiu.
galbūt tiktai pabaigoje
ramybę tokią rasiu.