Tarp aptaškytų sienų, sušalusiom rankom į jas pasiremdamas, slinko žmogus. Gaubtas dengė akis, tačiau jam, prarytam tirštos tamsos, tai jau buvo nesvarbu. Kartais lipnūs, sudrėkę pirštai atsitraukdavo nuo šlapių akmenų ir paliesdavo šaltą metalą. Metalą, kuris teikė viltį išeiti kada nors iš apleistų katakombų, siaurais plyšiais virtusių koridorių, panašesnių į klaidžius ir nesibaigiančius labirintus. Dar ne taip seniai jis būtų nusijuokęs, išgirdęs, kad ateis diena ir visas savo viltis sudės į šį metalo gabalą, kažkur pakeliui surastą seną, surūdijusį durklą. Tvirtai laikys nutrintą rankeną ir tik tuomet jausis saugus. Kas kart palietęs ašmenis, žmogus nusipurtydavo. Tik supratęs, patikėti mėgindamas, kad tos pačios rankos kada nors ir vėl glostys liaunas smilgas, grubią, bet jaukią ir išsiilgtą ąžuolo žievę, jis nurimdavo. Tuomet vėl regėdavo tris ąžuolus, skirtingų dydžių, augančius sodyboje šalia seno, protėvių statyto, namelio. Suskirdę, išdžiūvę ir išblyškę lūpos arba tai, kas iš jų liko, įgaudavo šypsenos pavidalą.
Koja užkliuvo už kažko minkšto. Jis pasilenkė, palietė ir staigiai atitraukė ranką. Dar vienas kailis, dar šlapias, kažkiek netgi šiltas. Šį kartą nesivargino aiškintis kieno jis. Kam? Daug jų buvo ir ne tik su kailiais. Prie tokių stabteldavo kuriam laikui, nugalėdavo pasišlykštėjimą, o tuomet liesdavo, kol suprasdavo, kad nepažįsta. Pradžioje kiekvieną norėdavo palaidoti, ieškodamas tamsoje akmenų, kuriuos sugebėtų pakelti. Tik jų daug nerasdavo, o vietoj jų – kitus kūnus. Vieni būdavo jau kieti, sustingę, kiti dar minkšti. Aptikdavo ir suirusių, kartais – vien tik kaulus. Galiausiai žmogus priprato, o vėliau suprato, kad jie ir taip jau palaidoti kape. Tuomet jis liovėsi pergyventi ir blaškytis, stoviniuodamas prie kritusiųjų. Visą savo protą, jėgas, energiją, kuri nepaliaujamai seko, jis nukreipė į vienintelį tikslą – išeiti. Kiek tai bekainuotų, kiek tam laiko bereikėtų, ištrūkti iš šio kapo. Jų kelionė virto kapu, o jo – dar ne. Reikėjo eiti toliau, laikantis drėgnų sienų, liečiant šaltą metalą, kurio vis dar neprireikė...
Tolumoje, kažkur už storų akmens sienų brėško nauja diena. Žmogus to nematė ir nežinojo, seniai buvo praradę laiko nuovoką. Tačiau kartkartėm jis regėjo save besišypsantį, netgi švytinčiu atviru veidu, stovintį smilgų pievoje. Jis klausėsi vos girdimo siūbuojančių stiebelių šnaresio, primerkęs akis ir atsukęs veidą prieš vėją. Rankoje laikė liauną jauno ąžuoliuko kamieną. Jis žinojo, kad medis čia tikrai prigis, bet neskubėjo leisti jo šaknų į žemę. Prigis, kaip ir tie trys šalimais augantys medžiai, menantys jo protėvių gimimą, gyvenimą... Šiandien gims jis. Šiandien bus nauja pradžia.