Veidrodis kartais meluoja (1)

Pasigirdo vandens šniokštimas. Monika atidėjo į šoną teptuką, pakilo ir pažvelgė į kiemą. Pro nedidelį mansardos langą matėsi dalis pievutės ir kelias. Vygaudas su laistymo žarna tupinėjo aplink savo „Folksvageną“. Ir iš to, kaip kruopščiai šluostinėjo automobilio šonus, galėjai numanyti, jog ruošėsi svarbiai kelionei į miestą. Per pietus nieko neužsiminė... Visą rytą sėdėjo prie kompiuterio, o dabar, staiga... Gal paskambino kas?
Na, galų gale, žmogui atostogos... Važiuoti prie jūros nenorėjo. Atseit ir čia, namuose, puikiausiai galima pailsėti. Daryti, kas šaus į galvą, išsimiegoti atsakančiai ir pabūti pačiam sau ponu.
Monika vėl atsisėdo priešais tapomą paveikslą. Brūkštelėjo keletą potėpių, bet pajuto, jog ūpas dirbti išgaravo.
Jis visuomet taip... Tyliai, nieko nesakydamas susiruošia, susitvarko ir staiga išvažiuoja. „Su reikalais“. Jei panašiai būtų elgęsis per visus tuos dešimt kartu nugyventų metų, tai gal visa tai būtų tapę įprastu dalyku ir nekeltų jokio nerimo. Bet paskutiniu metu... Tie jo „reikalai“ atsiranda staiga, dažniausiai savaitgaliais, ar tokiomis popietėmis, kaip šioji...
Dabar jis nueis į vonią, nusipraus, nusiskus, susitvarkys, persirengs ir taręs: „turiu išlėkti trumpam su reikalais“, išvažiuos.
Kada tai prasidėjo? Prieš metus? Taip. Beveik prieš metus, praeitą vasarą... Staiga tapo kaip niekad anksčiau išsiblaškęs: tai neišgirsta klausimo, tai skaitydamas laikraštį, ilgai neperverčia puslapio... Keletą kartų, nieko nepranešęs, dingo visai nakčiai, o grįžęs ryte teisinosi , esą su bendradarbiu važiavo žiūrėti jo naujos sodybos kažkur Zarasų rajone... Ir po darbo užtrunka. Esą, įstaigoje labai didelis krūvis. Po įstojimo į Europos sąjungą nepaprastai išaugo aplinkos apsaugos reikalavimai, todėl darbo gerokai padaugėjo...
Gal ir taip. Bet kodėl Monikai neramu? Ach, kaip nesinori prisileisti minties apie neištikimybę, apgaulę, melą... Per visus santuokos metus didelių nesutarimų tarp judviejų nebuvo. Na, pirmųjų metų aistros kiek aprimo... O šiemet kažkodėl ir visai apniuko... Nebe jaunystė jau, abiem po keturiasdešimt...
Monika nusileido į virtuvę ir užkaitė virdulį. Jos veidu klaidžiojo neramus laukimas. Priėjo prie veidrodžio, persibraukė šukomis per tamsius, trumpai kirptus plaukus, pirštais palietė smulkias raukšleles apie akis. Tų raukšlelių kas rytą ji atranda vis daugiau ir kas kart gilesnių... Kaip nenumaldomai lekia laikas... Ir kasmet tas laikas lekia vis greičiau ir greičiau... Jaunystėje diena būdavo didelė, pilna įvairiausių nutikimų, atradimų, įvykių, veiksmo... vos besulaukdavai vakaro, kai bėgsi į kiną, diskoteką, ar į pasimatymą...
O dabar dienos neįtikėtinai sutrumpėjo. Lyg zuikio uodegėlės. Rodos, tik pakilai ryte, pilnas planų ką nuveiksi per dieną, kai staiga matai, jog atėjo vakaras ir pasijunti pavargęs, taip nieko doro ir nenuveikęs...
- Turiu išlėkti trumpam su reikalais, - pasakė įėjęs Vygaudas ir pasuko vonios link.
- Gal kavos išgersi su manim? – pavymui šūktelėjo jam Monika, stengdamasi, kad balsas skambėtų kuo natūraliau. Bet vyras jau nebegirdėjo. Iš vonios pasigirdo dušo čiurlenimas.
Išeidamas stabtelėjo virtuvės tarpdury. Su savo mėgiama odine liemene atrodė gražiai ir tvarkingai.  Dvelktelėjo geruoju, „išeiginiu“ jo odekolonu.
- Tai aš jau ir lėksiu. Manau, neužtruksiu. Už poros valandų grįšiu...
- Gerai jau, lėk...
Monika pro langą nusekė akimis „Folksvageną“ iki pat keliuko posūkio, lenkiančio kaimynų tvorą. Nemalonus šaltukas nuvilnijo krūtine ir susisuko gerklėje į gumulą. Jai užėjo begalinis noras pravirkti. Ji pabandė tą šaltą gumulą nuryti, bet tai padaryti nebuvo lengva. Na, nejau ji čia dabar puls raudoti! Ne, reikia nusiraminti. Ir kas gi čia tokio? Na, išvažiavo su reikalais... Argi maža kokių reikalų gali turėti vyras?
Ji vėl užlipo į dirbtuvę ir prisėdo prie paveikslo. Ne, gėlių tapyti ji dabar negali. Atidėjo nebaigtą darbą į šoną ir pasiėmė kitą, stovėjusį uždengtą kampe. Neilgai trukus, ji vėl išgirdo automobilio burzgimą. Tai nebuvo „Folksvageno“ garsas, kurį puikiai pažinojo. Pažvelgė pro langą. Iš už kaimyno tvoros pasirodė beįsukantis raudonas Ramunės „Opeliukas“.
Ramunė, kaip visuomet kvepėjo brangiais kvepalais, vilkėjo paskutinės mados drabužiais ir rūkė. Atrodė, jog cigaretė niekuomet nedingsta nuo jos sutvarkytų, išpuoselėtų pirštų, ryškiai lakuotais nagais.
- Sveika, darbštuole! Gal nelaukei?  O aš su geromis žiniomis... - Ramunė apkabino ir pabučiavo Moniką, stengdamasi neištepti lūpų dažais. Paėmusi puodelį su kava, kaip visuomet gerti užlipo į dirbtuvę.
- Oi, Monika, na kam tie bokštai!? Tu ir vėl savo... Sakiau, niekam nereikia tų subtilybių ir sielos vingrybių... – Ramunė melodramiškai vartė savo rudas akis ir klapsėjo tirštai pridažytomis blakstienomis.  - Na, neperka tokių ... sudėtingo turinio paveikslų. Tie, kas supranta ir su malonumu pirktų, neturi pinigų, o turčiams reikia paprasto, nudailinto, „nulaižyto“ gražumo. Suprantamo ir mielo akiai.
- Ramune, nesinervink. Tai ne pardavimui, tai sau... Šiaip, savo malonumui tapau... Tau tikrai nereikės su juo vargti...
- O pardavimui?! Ar turi ką man? Nejau taip veltui ir švaistai  tokį brangų savo laiką, tapydama velniai žino ką?! O aš nebeturiu kuo prekiauti! Pameni, aną mėnesį šešis paveikslus pirkusį žydą iš Austrijos? Tai jis vėl pasirodė. Bet aš jam nieko nebeturėjau! Prieš valandą beveik visus didelius ir vidutinio dydžio paveikslus nupirko lenkas iš Varšuvos. Nežinau, gal taip pat žydas, iš veido nesupratau... Tai jis užsakė kitam mėnesiui  aštuonis ar dešimt... Paims netgi ir daugiau, jei bus visi tokie, su gėlytėm. Ir netgi labai nesiderėjo... Tos tavo gėlytės greit pasklis visoje Europos sąjungoje... Štai, pinigai! – Ir ji išdidžiai nutėškė ant stalo įspūdingą krūvelę banknotų. Kitą kartą Monika būtų apsidžiaugusi tokiu pinigingu jos kūrybos įvertinimu, bet dabar... tikro pasitenkinimo nepajuto. Ramunė nužvelgė ją ir nepastebėjusi jokio prašviesėjimo draugės veide, nustebo.
- Kas tau? Nesidžiaugi? Čia tavo pinigai. Uždirbti kūrybinėmis kančiomis ir veido prakaitu...  O aš taip skubėjau pas tave su geromis naujienomis. Ne su geromis, o tiesiog su fantastiškomis naujienomis!
- Ačiū, Ramune, labai tau dėkinga. Tu puikiai darbuojiesi. Iš tiesų. Ir džiaugiuosi pinigais ir tuo, jog perka mano paveikslus... Aš tik šiaip, kažko nuotaikos nėra nuo pat ryto. Žinai, kaip būna kartais... Užplūsta melancholija...
- Kas čia dar per melancholijos! Monika, brangute, vyk šalin visas melancholijas! Greit tu tapsi milijoniere, tik dirbk, tapyk! Na, būk žmogus, nusišypsok savo sėkmei! Va taip! Puiku!
Monika pabandė nusišypsoti ir jai pavyko. Nuo to tapo šiek tiek lengviau. Po valandėlės  jiedvi supakavo paveikslus, kurie jau rytoj bus išstatyti Pilies gatvėje ir sukrovė į bagažinę. Ramunė, nepaleisdama iš tarpupirščio degančios cigaretės apkabino Moniką.
- Na, lik sveika, brangute. Važiuosiu. Jau ir tavo Vygaudas turi grįžti iš darbo...
- Nedirba. Jam atostogos nuo pirmadienio.
- Atostogos? Bet namie jo nesimato.
- Išvažiavęs su reikalais...
- A a a... išvažiavęs... Aišku. – Ramunė nužvelgė draugę, valandėlei nutilo, kažką mąstydama, o jos akyse atsispindėjo užuojauta atmiežtas moteriškas supratimas. Atrodė, jog ji žino kažką, ko nieku gyvu nepasakytų Monikai. Monika tai pajuto.
Kai raudonasis „Opeliukas“ dingo už posūkio, Monika nuėjo daržo link. Jos daržas, tiksliau keturių lysvių daržiukas buvo sukastas prie pat mažo upelio, juosiančio visą sklypą. Tiesą sakant, tai buvo senas melioracijos griovys, apaugęs karklais ir aukšta žole, bet visi kaimynai jį vadino upeliuku. Taip smagiau. Namas prie upelio... Kur kas gražiau, nei namas prie melioracijos griovio...
Palaisčiusi augalus upelio vandeniu, patikrino padžiautus skalbinius ir surinkusi sausus, grįžo į namą. Bedėliojant juos, prieškambaryje pasigirdo Justės šūksnis
- Ei, aš jau namie! Ar yra kas gyvas?! Mamyte! Gali pasveikint, išlaikiau! Valgyt noooriu! – paskutiniai žodžiai jau girdėjosi iš virtuvės.
Besisukiodama prie viryklės, Monika vis klausinėjo dukters apie egzaminus, kokį bilietą ištraukė, ar sunku buvo...
Kai iš Justės kambario pasigirdo muzika, o dar po valandėlės ji jau čiauškėjo su kažkuo telefonu, Monika pakilo į savo dirbtuvę ir čia pamatė, jog Ramunės nutėkšti pinigai vis dar tebeguli ant stalo. Perskaičiavo. Suma iš ties įspūdinga. Jai ėmė sektis. Ji pagavo tą gyslelę, tą kibirkštėlę, kuri reikalinga pirkėjams... Bent jau daugumai pasiturinčių pirkėjų... Jos paveikslai su gėlėmis, puokštėmis atrodė labai jaukūs, šilti, spinduliuojantys pirmaprade nekaltybe ir gėriu...
Iš apatinio spintos stalčiaus išsitraukė dar velionio tėvelio padirbintą medinę skrynutę. Joje buvo laikomi gerieji teptukai, dažų tūtelės, o apatiniame skyriuje – jo seni eskizai, kurių Monika niekuomet nelietė. Bet ši skrynutė turėjo paslaptį. Tėvelis labai išmoningai buvo įtaisęs joje antrąjį dugną. Ji nežinojo, kuriam tikslui tai buvo padaryta, bet jai patiko. Žvelgiant į dėžės vidų, nė už ką neįtartum esant antrajam dugnui. Jį atverti galėjai tik iš šono, patraukiant už vos įžiūrimo skerso rantelio.
Čia jau gulėjo  jos anksčiau padėti pinigai „juodai dienai“. Na, dėl visa ko.  Juk nežinai žmogus, kada gali prireikti grynųjų. Gyvenime visko nutinka. Ir kai staiga, gal vėlai vakare ar per išeigines  prireikia pinigų, kai nedirba bankai, o bėda nelaukia, va tuomet...
Šalia jau gulėjusių ji sudėjo ir šiandien gautuosius. Užstūmė slėptuvės dangtelį, uždarė dėžę ir padėjo atgal į spintą.
Temo. Ji pasivaikščiojo pievutėje priešais namą, nuėjo iki upelio, pasiklausė ramaus čiurlenimo, nukabino likusius skalbinius, kai kuriuos ir ne visai išdžiuvusius. Kažkur girdėjo, jog nepatartina jų palikti lauke nakčiai. Esą, drabužius gali persunkti tamsiosios nakties jėgos. Tuomet juos apsivilkęs žmogus gali jausti sunkumą, nerimą, jam gali nesisekti... Kiek šioje teorijoje tiesos ji nežinojo, bet stengdavosi nakčiai skalbinių lauke nepalikti. Ką gali žinoti... Tokia galybė sunkiai suvokiamų dalykų vyksta pasaulyje, žmonės jaučia juos esant, bet paaiškinti niekas nesugeba...
Laikrodis rodė vienuoliktą vakaro. Ji jautėsi keistai pavargusi ir apsunkusi. Suprato, jog visą vakarą įtemptai klausėsi. Ji laukė mašinos ūžesio. Grįžtančio Vygaudo „Folksvageno“ burzgimo... Ir ta įtampa ją išvargino. Jei atsiguls, turbūt neužmigs...
Bet vis tik buvo prisnūdusi, nes pasijuto pažadinta automobilio durelių trinktelėjimo kieme.  Pažvelgė į laikrodį. Rodė pirmą valandą. Girdėjo, kaip Vygaudas vaikštinėja apačioje, trinksi atidaromos šaldytuvo durelės, vonios durys, šnypščia iš čiaupo paleistas vanduo... Galop viskas aprimo, jis užlipo į miegamąjį, nusirengė nedegdamas šviesos, ir atsargiai atsigulė šalimais. Po valandėlės pasigirdo ramus, taikus, pavargusio ir nusipelniusio poilsio teisuolio šnarpštimas.
Gal iš tiesų jos širdyje tūnantys įtarinėjimai neturi jokio pagrindo? Na, nuvažiavo šen bei ten su reikalais, susitiko kokį draugą, užsiplepėjo... Vyrai kaip ir moterys mėgsta pasišnekėti, aptarti naujausius automobilių modelius, politiką, žvejybą ir netgi paliežuvauti...
Ji pasisuko veidu į jį ir pamėgino užuosti kokį nors svetimą kvapą, kuris išduotų... Ką išduotų? Na, bet ką... kad ir svetimos moters kvepalus... Bet nieko TOKIO ji neužuodė. Įprastas ir gerai pažįstamas jo kūno kvapas, kiek išsivėdėjęs „išeiginio“ odekolono dvelksmas, tabako dūmų liekanos plaukuose... Ir nieko, kas tikrai bylotų apie... svetimą moterį. Bet tas negerumas, tas šaltis širdyje nesisklaidė. Tūnojo kamuoliu ir šaldė. Tai turbūt paprasta moteriška intuicija. Ji yra, ji veikia ir jos, matyt, nederėtų ignoruoti.
dalmara