Jei mokėčiau  tylėt - ištylėčiau ilgus nutylėjimus ,
Mūsų vakarus užsiblokuočiau slogioj tamsumoj
Nebelaukčiau, kad tu nesugrįši aitrokais regėjimais
Tarsi būtų paskęsti įmanoma upėj kitoj –
Aš mačiau kaip ant mūsų pakrantės šėlioja pavasariu
Baltapūkėm šakėlėm primindami žiemą karklai.
Jie nežino, kad dievui kartodavau nerimo  prašymą
Ir  pavasarį tolinau savo bemiegėj galvoj.
Jei gebėčiau kalbėt – iškalbėčiau naujoviškus poterius,
Kuriuose vietoj amen, skambėtų keistoki garsai –
Ir galbūt nesapnuočiau tą vieną  laimingąją moterį,
Įtikėjus kad  kartais  jq mano vardu  vadinai.