Yra tie, kurie sutraiško kelius,
Yra tarp jų ir vėliau prieinantys,
Sako kelkis, tai nebaisu -
Sutinku  - atsistoju kažkuom tarp jų.
Tik jau be kojų, savų.
--
Stovim ir šypsomės, kaip gerai, kad kartu,
Akys į akis, tik aš jau be kojų, dviejų..
Dabar mes kaip broliai, seserys. Tai - nuostabu,
Tik aš jau - be savų.
--
Kiekvienas stato namą ir jame įtaiso duris.
Pro jas kas kiek laiko  ir išeina iš čia,
Lyg trenktų sau ir kiekvienam kitam  į dantis.
Gedi broliai ir seserys, o man nesvarbu.
Neturiu aš durų.
Vis ieškau dar mano. Kojų. Dviejų.