Per siauri pavalkai iki kraujo nuzulino odą
Ir kasdien prie ausies pliaukši reikliai botagas miklus.
Vis mažai ir mažai, kad ir visą save atiduodu,
Vis ne taip ir ne tai, nors bandau tartum vergė paklust.

Viskas turi ribas. Na, o aš anaiptol ne šventoji.
Pasiryžus galiu atminimui prisegti ragus -
Ar vienaip, ar kitaip viens ant kito į pragarą jojam,
Nieks nedraudžia norėt, kad kelionėje būtų smagu.

Ne savas gėrynes per šlykštu tulžimi pagirioti.
Palieki ant šakos pūti Rojaus brandžiausius vaisius.
Gali rimbas miklus iki kraujo pečius sukapoti -
Mano siela laisva ir iš pykčio nors trūk, tokia bus.