Sode, pačiam kamputy,
Ant mėšlinos krūvos,
Išdygo vėjui pučiant
Dilginės žalios tos.
Nei sėtos, nei ravėtos,
Nustelbusios visus,
Jos vienos ant šio svieto
Bujos ir nepražus.
Ir ką su jom daryti?
Su nekviestom viešniom?
Nei gyvulį ganyti...
Reiks raut ir mest krūvon.