20.. m. balandžio 13 d.

5 val. 07 min.
Pabusti. Atsimerkti. Atsikelti iš lovos. Prieš maždaug penkiolika metų tai padaryti būdavo taip pat sunku, kaip ir išsiplėšti sau širdį. Dabar pabudimas tapo tarsi įgimtas instinktas, kuriam nepaklusti neįmanoma. Nedaug žmonių keliasi tokiu laiku. Dažnai svarstau, kokie tai žmonės, kokius gyvenimus jie gyvena. Matyt tai verslininkai, kurie turi vykti į savo kontoras kitame mieste, kaimo žmonės, kurie prižiūri dešimtis gyvulių, paprasti pamainų darbininkai, keliautojai, žvejai, turgaus prekeiviai... Ir aš. Deja, mano profesija nėra tokia paprasta kaip jų.

5 val. 11 min.
Tekanti saulė. Aušra. Nuostabiai gražus vaizdas. Raudonos, geltonos spalvos ir rūko simfonija. Matyt esu ryto žmogus, nes saulėtekį vertinu kaip meno kūrinį. Stoviu prieš langą ir jaučiu, kaip mano kambarį, butą ir mane patį užlieja pirmieji saulės spinduliai. Jaučiuosi šventas, palaimintas. Danguje nėra nė vieno debesies, visas dangus paliktas saulei, jos atėjimui. Visur tylu, gatvės tuščios, niekur nematyti gyvo žmogaus. Pasaulis dar nesugadintas, chaosas dar neprasidėjo.

5 val. 27 min.
Dušas, skutimasis, dantų pasta. Įprasti ryto ritualai, be kurių mano kasdienybė neprasidėtų, atliekami vonios šventykloje. Kad ir kokiame pasaulio kampelyje bebūčiau, šie trys veiksmai man yra tarsi šventoji Trejybė. Esu žmogus be religijos, todėl maži, besikartojantys dienos veiksmai man yra svarbūs, jais tarsi įrodau tikėjimą pačiu savimi, tuo ką darau.

5 val. 58 min.
Žiūriu į veidrodį. Mano veidas nėra ypatingas ar išskirtinis. Žinoma, prie to daug prisidėjo kelios plastinės operacijos. Mano veidą sunku įsidėmėti. Žmonės praspoksoję į mane kelias valandas tegalėtų pasakyti tik tiek, kad esu vyras, baltasis, maždaug trisdešimt penkerių metų amžiaus, rudų plaukų, aukštos kaktos, plonų lūpų, tiesios nosies, ryškių skruostikaulių... Ir kas iš to? Taip atrodo milijonai vyrų visame pasaulyje. Neturiu jokio savito bruožo, jokios išskirtinės savybės.

6 val. 10 min.
Įjungiu plačiaekranį televizorių. Dar viena gerai apmokamo darbo detalė. Rodo žinias. Pasaulis niekada nemiega. Jame vis kas nors vyksta: gera, bloga, nuobodu, įdomu. Nuolatinis žinių srautas kiekvieną dieną man jau seniai įkyrėjo, todėl televizorius tampa fonu pusryčių ritualui.

6 val. 32 min.
Jei neegzistuotų kava, aš išnykčiau kaip dinozauras. Pusryčiams galiu valgyti bet ką, tačiau kava yra privalomas dalykas. Gera, brangi kava rytais man dažnai yra maloniausias dienos momentas. Niekada negeriu daugiau nei vieno puodelio, nes nenoriu, kad kava taptų nusibodusiu įpročiu. Bet visai negerti irgi negaliu, nes tai teikia man malonumą. Niekada nesupratau, tų kurie dramatiškai, vartydami akis sako sako: „Aš negeriu kavos“. Mielieji, jūs nežinote, ką prarandate. Tikrai nežinote.

6 val. 59 min.
Įsitaisau prie nešiojamojo kompiuterio. Įsitaisyti yra būtina, nes prie jo teks praleisti daug laiko. Dar neapsisprendžiau, ar norėčiau čia atskleisti tai, ką veikiu, todėl nežinau, ar verta apie tai užsiminti ir kokios pasekmės būtų, jei šis lapas pakliūtų į nelabai geras rankas.

10 val. 07 min.
Suskamba telefonas. Niekada nemėgau kalbėtis telefonu ir tai darau tik išskirtiniais atvejais. Darbas prie kompiuterio beveik baigtas, todėl leidžiu sau skambučio neignoruoti ir pakeliu ragelį.

10 val 18 min.
Skambino Sacharovas. Aš iš karto supratau, ko jis nori, tačiau leidau jam apdumti man akis, suvaidintai linksmu balsu teirautis kaip man sekasi, kur taip ilgai buvau dingęs ir galiausiai pakviesti mane popietinės kavos. Sacharovu niekada nepasitikėjau, nors savo patikimumą man jis buvo įrodęs ne vieną kartą. Be to, pastaruosius keletą metų jis buvo artimiausias man žmogus. Vienintelis artimas žmogus. Beveik draugas. Tačiau užsižiūrėjus į jo plačią šypseną užtekdavo pažvelgti į šaltas ir rūgščias akis, kad suprastum, jog už jo šypsenos gali slėptis mirtinas, nuodais išteptas peilis. Jis yra tikrai talentingas savo profesijos atstovas.

10 val. 20 min.
Kaži ar įmanoma pasirinkti tokią profesiją, gyvenimo kelią. Retas vaikas garsiai pasako, kad norėtų tapti tokiu žmogumi. Tam turi talentą arba ne, o jai jau jį turi, ši profesija pati tave susiras. Apie tokius žmones kaip aš ir Sacharovas yra parašyta galybė knygų, pastatyta begalė filmų, žmonės net kartais pasirenka šią profesiją kaip karnavalinį kostiumą. Tačiau niekur nemačiau jos perteiktos tikroviškai, taip, kaip yra iš tiesų, su visomis paslaptimis ir kančiomis, vienatvės jausmu, nuolatine baime ir žvilgčiojimu per petį. Visur per daug pompastikos, dramatiškumo, merginų, kraujo, išgalvotų situacijų, gudrių blogiečių ir laimingų pabaigų, ir visokių kitokių nesąmonių. Viskas žymiai sunkiau... Ir realiau.

10 val 45 min.
Niekada gyvenime nerašiau dienoraščio. Iš vis net nemoku jo rašyti ir nesuprantu, kaip to galima išmokti. Paauglystėje maniau, kad tai kvaila ir mergaitiška, būdamas dvidešimties, tam neturėjau laiko, sulaukęs trisdešimties jau bijojau jame rašyti ir prasitarti per daug. Dienoraštį rašyti man patarė Sacharovas. Gal vieną dieną tikėjosi jį perskaityti (cha cha), tačiau jis visuomet domėjosi panašiais psichologiniais dalykais, žmogaus vidiniu pasauliu ir kitais man mažais suprantamais dalykais. Tai tikrai jo sritis. Šiandien nusprendžiau tai išbandyti. Netikiu, kad rašysiu jį ilgiau nei vieną dieną, nes man paprasčiausiai nusibos ir šie lapai jau šįvakar bus sudegint, tačiau gaunu galimybę nors kartą iš šono pastebėti savo ypatingąjį gyvenimą. Dar kartą perskaičius viską, ką parašiau, mano gyvenimas man pačiam atrodo kaip tikra maišalynė. Bet taip nėra. Esu griežtos tvarkos fanatikas, toks buvau nuo vaikystės.

11 val. 01 min.
Retai prisimenu vaikystę. Visuomet ją prisimenu būtent vėlyvais rytais, nes ryškiausius įspūdžius iš vaikystės man paliko rytai. Rytai, kai pabusdavau klausydamasis besiruošiančios mamos garsų, dar neprašvitus eidavau į mokyklą, klausydavausi krankiančių varnų, kurios rudenį nutūpdavo visų medžių belapes viršūnes. Atrodo, buvau toks vaikas kaip ir visi. Nelabai sportiškas, nelabai protingas, kartais pašiepiamas, kartais pagiriamas, viskas normos ribose, su saiku. Žiemos rytai būdavo tamsūs ir kraupūs, vasaros – saulėti ir laisvi. Vasaras praleisdavau su močiute, nes mamai reikėdavo šiek tiek pailsėti, nors jai rūpesčių daug nesukeldavau. Niekada nesu susimušęs ar išdaužęs lango, ar dar ko panašaus, ką iškrečia padaužos paaugliai. Bet mamai matyt vis tiek būdavo sunku. Ypač kai dingo tėtis...

11 val. 24 min.
Mano tėvas dingo ankstyvą vasarą. Beveik dešimt metų jis kasdien ryte eidavo į darbą ir sugrįždavo vakarop, išskyrus atostogas ir savaitgalius, kuriuos dažniausiai praleisdavome sode ar prie jūros. Jau buvo po vidurnakčio, kai mama nesulaukusi tėčio pradėjo skambinti jo draugams, į darbą, pažįstamiems, policijai. Tėčio bendradarbiai tvirtino, kad į darbą jis atėjo ir išėjo taip, kaip visada. Nors mama ir policija kelia nuo namų iki tėčio darbo apieškojo tūkstančius kartų, nieko nerado... Apie jokius dingimus, pėdsakus tą dieną mieste irgi niekas nepranešė. Iš pradžių buvo labai baisu, kankino nepakeliama nežinia, tada sekė nusivylimas ir panika, galiausiai visi jausmai virto apatišku laukimu, kad tėtis kada sugrįš... Tada man buvo penkeri, o dabar tėvui, jei jis būtų gyvas, būtų šešiasdešimt aštuoneri. Laikas lekia beprotiškai, o aš vis dar jo laukiu...

12 val. 01 min.
Ant mano darbo stalo tėra du daiktai – kompiuteris ir stiklinis rutulys, pilnas vandens ir blizgučių, kurį pirkau vienoje Paryžiaus sendaikčių krautuvėlėje. Dėl jo net derėjausi, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Prancūzijoje lankiausi begalę kartų, tačiau rutulys yra vienintelis suvenyras, kurį turiu iš savo kelionių. Rutulys saugo vieną mano paslaptį. Šiaip rutulys yra skirtas paprasčiausiai popieriams prispausti, bet jo dugne, paslėptas po stikliniu, beveik nematomu dangteliu yra plyšys, kuris eina per visą rutulį. Tame plyšyje yra paslėpta susukta popieriaus skiautė, todėl žiūrint į rutulį atrodo, jog per visą jo ilgį eina grakšti balta juosta. Tame popierėlyje tėra parašytas tik telefono numeris, todėl jo dažnai neištraukinėju, bijau, jog nuo dažno čiupinėjimo jis dar labiau susitrins. Telefono numeris priklauso Jai. Vos tik pažvelgiu į rutulį, matau Jos nedideles akis, kurios Jai plačiai, nuostabiai besišypsant, tampa beveik plyšeliais, Jos ryškius skruostikaulius ir banguotus, aukso geltonumo plaukus. Kiek daug prisiminimų kelia vien galvoje beskambantis Jos juokas... Primena tą šiurpų Jos pažadą laukt ir savo begalinę viltį laukiant dienos, kada galėsiu Jai paskambinti...

12 val 46 min.
Kažin ar net jei pasakyčiau tiesą, apie tai, kas esu, kas nors manimi patikėtų, visi manytų, jog juokauju. Žmonės turi sudarę kostiumuoto ir ginkluoto superherojaus įvaizdį, todėl kartais net nesureaguoja į tai, kas vyksta jiems panosėje, nes jiems tai atrodo pernelyg nerealu.

12 val 48 min.
Mielas dienorašti... Aš esu šnipas, slaptasis agentas, hakeris... Net nežinau, kaip dar save apibūdinti.

12 val 50 min.
Tai parašęs nejaučiu nieko. Nei palengvėjimo, nei baimės, nieko. Net tie žodžiai atrodo truputį juokingi.

13 val. 09 min.
Turbūt paskutiniąsias eilutes turėčiau kuo greičiau neįskaitomai užbraukyti arba sudeginti. Nes niekada negali žinoti kas nutiks už metų ar už penkių minučių. Viena iš likusių Amerikos indėnų genčių net turi paprotį iš ryto su visais gentainiais atsisveikinti taip, tarsi išsiskirtų visam gyvenimui, nes jie tiki, kad likimo galia yra begalinė ir negali žinoti, kas tau nutiks per dieną. O aš negaliu sau leisti, kad kas nors turėtų raštišką asmeninį mano prisipažinimą apie tai, kas esu, nes pasekmės gali būti neišmatuojamos, rizikuoju savo paties gyvybe. Nepasiduosiu panikai ir išbandysiu savo paties likimą. Šiuos lapus sudeginsiu vakare. Likime, pasiruošk.

13 val 25 min.
Ruošiuosi į susitikimą su Sacharovu. Daug įrangos nesinešu, bet ginklą pasiimu. Ne dėlto, kad bijočiau Sacharovo, o dėl to kad iš šio pakvaišusio pasaulio ir visų jo gyventojų gali tikėtis visokiausių netikėtumų. Pirmaisiais ginklo nešiojimosi metais persekiodavo milžiniška paranoja, jog kas nors iš paprastų žmonių ims ir pastebės mano ginklą, jis netyčia iškris ant žemės ar nutiks koks kitas visų dėmesį į mane atkreipiantis dalykas. Net pats nepajutau, kaip ta baimė dingo. Turbūt įgavau patirties, nes net ir paprastam vaikui pamačius ginklą ir ėmus klausinėti žinočiau, ką sakyti ir kaip išsisukti, paversti tai žaidimo situacija. Šiandien pažaisiu ir su Sacharovu. Kad ir koks informacijos išpešimo ir apsimetinėjimo genijus jis bebūtų, šį kartą aš esu vienu žingsneliu toliau, nes žinau, ko jis nori. Kodui sužinoti man prireikė tikrai nemažų pastangų ir daugybės situacijų, kai galvojau, kad jau viskas baigta ir gyvo manęs pasaulis jau nebepamatys, tačiau už visas pastangas man buvo atlyginta. Žinau tai, ko Sacharovas nepajėgė išpešt ir sužinoti keletą metų. Kai perduosiu kodą Organizacijai, tapsiu vienu iš svarbiausių ir reikalingiausių žmonių, galbūt geresniu net už patį Sacharovą...

16 val. 12 min.
Susitikimas su Sacharovu praėjo labai sklandžiai. Pabandysiu jį čia nupasakoti kuo tiksliau, kad dar kartą galėčiau išgyventi tas neapsakomas pasitenkinimo savimi minutes.

Ankstyvas ruduo mieste man atrodo pasakiškai. Visur maišosi auksinė, žalia, raudona, geltona ir ruda spalvos, lengvas vėjas kedena plaukus, o saulė verčia prisimerkti. Sacharovą sėdintį lauko kavinėje pamačiau jau iš tolo. Pasistatęs prieš save kavos puodelį ir ant kelių pasidėjęs laikraštį jis vos vos besišypsodamas flirtavo su padavėja. Jo tamsiai rudi vešlūs plaukai styrojo į visas puses, o platus, stambus veidas spinduliavo žavesį. Paprasta, jaunutė padavėja į uodegą surištais plaukais negalėjo atitraukti nuo jo akių ir atrodė visiškai apkerėta. Jau minėjau, kad Sacharovas buvo tikrai talentingas. Pamatęs mane tuojau pat mirktelėjo padavėjai ir atsistojęs tvirtai mane apkabino, vis plekšnodamas man per nugarą.
- O, mano senas drauge, nemačiau tavęs šimtmetį, tačiau tu nė kiek nepasikeitei. Matyt, mes abu žinome dėl ko, - ištarė plačiai besišypsodamas. – Sėskis, laukiau tavęs visą amžinybę, o ta padavėja yra tikras nekaltybės angelo įsikūnijimas, - vis dar plačiai išsišiepęs linktelėjo baro pusėn. – Neprieštarauji, jei užsirūkysiu? Mečiau jau tris kartus, bet cigaretės, kaip ir moterys, vis pas mane sugrįžta, - trumpai nusikvatojo ir prisidegė cigaretę. – Pastaruosius du metus apie tave negirdėjau nieko arba girdėjau tik gandus ir paskalų nuotrupas, tad rėžk ką veikei, o jei nieko įdomaus nenuveikei, leidžiu tau ką nors išgalvoti ir pagražinti savo istorijas, nes kartais tavęs klausytis yra mirtinai nuobodu. Užsakysiu mums kavos ir tu tuoj viską papasakosi savo senajam draugui, - tarė Sacharovas ir mostelėjo apkerėtajai padavėjai prieiti.
Sacharovui meluoti yra labai sunku. Jis melą perpranta greičiau negu tu spėji pasakyti du sakinius, kartais jam užtenka kelių žodžių. Net jei ir visiškai tiki tuo ką sakai, rudos jo akys tarsi pamato iš tavo burnos besiveržiantį melą, tad jam sakiau tiesą, tačiau viską pasakojau gana abstrakčiai, neminėdamas detalių. Kalbėjau apie visas ta begalines keliones po Afriką, Aziją, netgi Rusiją ir Jungtines Valstijas, apie sunkias, kartais net pavojingas gyvenimo sąlygas, nuolatinį budrumą ir pasiruošimą. Sacharovas tyliai rūkė, kartais vis linktelėdamas galva, tačiau nė akimirkai nenuleido savo gilių, švytinčių akių nuo manęs. Kai baigiau kalbėti jis vis dar žiūrėjo į mane, turbūt tikėdamasis daugiau. Padavėja atnešė kavą ir dabar prieš mus abu garavo du baltutėliai kavos puodeliai.
- Mano senasis drauge, žinau, kad mes abu žinom kai ką, ko neleidžiame sau garsiai pasakyti. Prisipažinsiu šiek tiek melavęs, kai sakiau, jog apie tave nieko negirdėjau. Žinau, jog tu turi kodą. Ir kol dar nespėjai pradėti šaukti ir stebėtis, aš tau paaiškinsiu, kodėl turėtum jį atiduoti man, kad aš galėčiau jį perduoti Organizacijai. Tu nežinai, kaip elgsis Organizacija gavusi kodą, tuo labiau ką padarys su tavimi. Matai, tas, kas atneša išalkusiems vilkams skerdienos, dažnai pats ja pavirsta, - Sacharovas gurkštelėjo kavos. Aš tuo metu sėdėjau šiek tiek nustebęs, visa kontrolė slydo man iš rankų. Ieškodamas kodo dariau viską, kad niekas nesuprastų veikiu. Mėčiau pėdsakus, kūriau netikras sąskaitas ir asmenybes, persirenginėjau, keičiau maršrutus, niekada nepalikdavau pėdsakų ar ženklų kurie sietųsi su manimi. Iš kur Sacharovas apie tai sužinojo, man lieka didžiausia paslaptis. Norėdamas paslėpti savo sumišimą pakėliau baltą kavos puodelį ir atsigėriau. Kava nebuvo skani. Gurkšnis paliko nemalonų kartumo skonį burnoje. Sacharovas kalbėjo toliau.
- Mano drauge, nejaugi tu nesupranti? Tu pasakai man kodą, aš jį perduodu Organizacijai, jei Organizacija nori mane pašalinti – tu lieki sveikas, jei apdovanoti – tau atitenka visi laurai ir plojimai. Noriu tau įrodyti, kad tu nieko neprarasi, blogiausiu atveju netgi išloši. Tu juk gali manimi pasitikėti, tą įrodžiau jau begalę kartų.
Erzindamas Sacharovą, apsimečiau, jog galvoju apie jo žodžius ir ėmiau lėtai siurbčioti kavą. Nežadėjau jam nieko sakyti ir tuo mėgavausi. Tegu ir jis sužino, koks nuviliantis jausmas yra būti tuo nežinančiu, nenaudingu, menku žmogumi. Puikiausiai žinojau, jog Sacharovas nori tik šlovės, būti garbinamas ir nepakeičiamas. Nieku gyvu nesutikčiau jam to suteikti. Baigęs gerti karčiąją kavą visa tai, be jokių užuolankų, pasakiau Sacharovui. Jis atrodė beviltiškai, bet akys šaltai liepsnojo.
- Drauge, tu nežinai į kokią bedugnę tu lendi. Tiesiog įsakau tau dar kartą apie tai labai gerai pagalvot! Pasekmės gali būti neišmatuojamos. Tavo gyvybė gali pakibti ant plauko! Tu nesupranti ką darai! Nejaugi tau taip sunku pamąstyti ir pasitikėti manimi? Nejaugi esi tiek ištroškęs, apakintas šlovės, jog kiši savo galvą liūtui į nasrus? Kas priverstų tave susimąstyti, viską apgalvoti dar kartą, pakeisti tavo buką nuomonę? Kodėl netiki manimi?! Mačiau, jog Sacharovas praranda savitvardą, man netgi tai patiko. Tai nutikdavo labai retai, todėl vaizdas buvo vertas dėmesio. Neleidau sau ilgai juo mėgautis, pakilau, šaltai žvilgtelėjau į Sacharovą ir nuėjau.

Nesigailiu nė vieno savo pasakyto žodžio ar padaryto veiksmo.

17 val. 00 min.
Jau vakarėja. Namuose nedegu šviesų. Man patinka prieblanda, tada jaučiuosi nematomas savo paties namuose, tarsi šešėlis šešėlių karalystėje. Man patinka stebėti kaip atsiranda daiktų šešėliai, kaip pamažu jie tįsta, kol galiausiai susilieja su tamsa. Jaučiu nedidelį, buką skausmą galvoje, todėl nusprendžiu prigulti su viltimi jog pavyks užmigti.

17 val. 49 min.
Miegas manęs neįveikia. Galvos skausmo irgi. Atrodo, jog skauda dar net stipriau. Burnoje vis dar jaučiu nuo kavos likusį kartų, prėską skonį. Bandau jį nuplauti taure gero, seno ir brangaus vyno, o galvos skausmą - tablete. Dar kartą permąstau susitikimą su Sacharovu. Jis tikrai neatrodė laimingas, kai sužinojo, jog nežadu pasakyti jam kodo. Įdomu, ar bandys jį išpešti dar kaip nors? Gal trukdys pranešti Organizacijai? Prigalvos man visokių spąstų ir trukdžių? Kad ir ką sugalvosi Sacharovai, aš viskam pasiruošęs.

18 val. 29 min.
Galvos skausmas darosi erzinantis. Nemėgstu, kai mano kūno reiškiniai trukdo man susikaupti. Išgeriu dar tris tabletes ir dvi taures vyno. Niekada nesiskundžiau sveikatos sutrikimais, tuo labiau galvos skausmais, todėl jaučiuosi keistai, išmuštas iš savo įprasto gyvenimo normų ir ribų.

18 val. 50 min.
Prie jau ir taip stipraus galvos skausmo prisideda ir keistas, bukas skausmas pilve. Išgeriu dar keturias tabletes, likusį vyną, bet nejaučiu jokio poveikio ar pagerėjimo. Mano galva tiesiog plyšta. Bandau viską. Užmigti, masažuoti smilinius, giliai kvėpuoti... Bet tai nė velnio nepadeda. Noriu, kad skausmas tiesiog liautųsi, sumažėtų, baigtųsi... Nebežinau ką daryti. Nuo kartumo ir šleikštulio burnoje pradeda pykinti.

19 val. 19 min.
Nesuprantu kas su manimi vyksta. Dabar jau neskauda vien tik galvos ir pilvo, skauda visą kūną. Rankas, kojas, sąnarius. Negaliu gulėti, nes tada skausmas, ypač nugaroje, tampa nepakeliamas, tačiau kiekvienas judesys yra skausmingas, reikalauja pastangų. Tas skausmas veriantis, kartais turiu tvirtai sukąsti dantis, kad nepradėčiau rėkti. Atrodo, kad skausmas su kiekviena sekunde vis auga. Nebesitikiu, kad jis nustos. Išgeriu tablečių, nežinau kiek, gėriu tiek kiek telpa į saują.

19 val. 45 min.
Rašau gulėdamas ant grindų. Krisdamas užkliudžiau stalą ir stiklinis rutulys sudužo į grindis. Garsas pervėrė mano smegenis sukeldamas nepakeliamą skausmą. Mano rankos pradeda drebėti. Giliai širdyje jaučiu, jog nuo šių grindų jau nebeatsikelsiu. Niekada. Prieš pat mano akis vandens, blizgučių ir šukių baloje tęžta popierius su Jos telefono numeriu. Regiu Ją, girdžiu Jos juoką visi prie pat savo ausies, Jos prisilietimą... Atsipeikėjęs suvokiu, jog tai tebuvo skausmo sukelta haliucinacija. Bandau išgelbėti popierių, bet šukės tik įpjauna man pirštus, keli šio dienoraščio lapai susilieja, o skaičiai popierėlyje tik liejasi prieš mano akis į vientisą rašalinę dėmę... Mano mintyse vien skausmas.

20 val. 26 min.
Atrodo, buvau praradęs sąmonę, bet ją atgavus viskas atrodo dar baisiau. Skausmas išsikerojo po visus kūno kampelius, darosi sunku kvėpuoti, kartais neišlaikau nesurikęs. Galūnės vis labiau manęs nebeklauso, krečia drebulys, protas klajoja tarp realybės ir haliucinacijų...

20 val. 43 min.
Noriu, kad viskas liautųsi, tebūnie mirtis, tamsa, bet tik ne šis skausmas...

21 val. 11 min.
Prieš akis man iškyla baltasis kavos puodelis, bandau jį sugauti, bet jis vis tolsta, slankioja zigzagais, o man rankos vis trumpėja... Mažuoju išsideformavusiu pirštu užkabinu puodelio ąselę ir prisitraukiu jį prie lūpų... Bet jis tuščias... Kaip Sacharovo akys...

21 val. 57 min.
Rėkiu. Tik niekas manęs negirdi ir negirdės... Esu vienas su skausmu. Nebeturiu nei vyno, nei vaistų, nei tikėjimo, kas skausmas sumažės... Ašaros pradeda riedėti iš mano akių. Net ir tai skausminga, tarsi lava tekėtų iš akių ir degintų veidą... Nenoriu, nenoriu, kad viskas šitaip pasibaigtų, nenoriu tokio galo, tokios pabaigos, nenoriu tokios mirties, nenoriu gailėtis dėl to, ko dar nepadariau, kam neužteko laiko, nenoriu raudoti kaip vaikas...

23 val. 11 min.
Šį kartą skausmas ilgam užgesino mano sąmonę. Jaučiu, jog po kito užgesimo galiu nebepabusti. Mirtis šalia, skausmas jau seniai nebepakeliamas. Šiuos lapus žadėjau sudeginti, bet dabar noriu palikti bent kokį pėdsaką, savo nepavykusio likimo, savo egzistencijos ženklą... Galbūt dar pavyks nušliaužti iki sofos ir pakišti juos po ja, vis nebus taip akivaizdu kaip laikyti juos savo rankose. Nebegaliu daugiau rašyti, mano rankos virto skausmu. Šiems lapams patikėsiu ir vienintelį vertingą dalyką... Kodą... Kad ir kas jį suras, tebūnie...




ﻼ ﻮ ﭏ ם