III veiksmas

                                  Naktis.  Rotušės aikštė. Prie kalvio žaizdro nemažas šurmulys: invalidai geria su kalviu vyną, Kontūzytas groja lūpine armonikėle, Čigonė šoka.

Berankis. O šitą girdėjai? Atėjo viena kekšė pas Jėzų išpažinties. \"Gerai,- sako Jėzus, - tik kalbėk į mikrofoną.\" Ir įkišo savo dievišką birką merginai į burną.     (Visi juokiasi, išskyrus Bekojį.)
Bekojis. Tu vis burnoji prieš Dievą, ateis tau greitai paskutinio teismo diena, matysi.
Beakis (juokdamasis). Betgi tai tik anekdotas, nebūk toks rimtas.
Berankis. Ką tu jam aiškini, jis nepataisomas davatka.
Bekojis. Tikėjimas niekam nepamaišė.
Berankis. Bet ir kojų arba rankų nepridėjo.        (Vėl visi juokiasi.)
Bekojis. Viskas yra Dievo valioje, jeigu atėmė koją, gal jam jos ir reikėjo.
Čigonė. Ei, įpilkit ir mums. Mus pamiršote?
Beakis. O aš ir nemačiau, kad jūs negeriate.         (Juokas.)
Čigonė. Negaliu atsispirti prieš raudoną vyną. Gera diena jums teko, o kartu ir man.
Berankis. Gerk, čigone, ir išburk, kad tas muzikantas dar kartą mus taip gausiai apdovanotų.
Čigonė. Apdovanos, tikrai, jeigu tik nepamiršite dalintis su savo likimo draugais.
Bekojis. Kai taip dosniai trenkia dievulis iš dangaus, tai ne griekas ir pasidalinti, ar ne?

Choras entuziastingai pritaria. Į aikštę įeina Petliejus, Vidaus reikalų ministras Kroviejus ir policininko vedamas vyras su užmautu ant galvos maišu.

Petliejus.  Ko triukšmaujat?
Policininkas. Gal galiu juos pašerti bananais?
Petliejus. Ne ne. Jūs, kariškiai, eisite su manimi liudyti valstybės tarybai.
Berankis. Matai, sakiau, kad dar nesibaigė mūsų fiesta.
Bekojis. O kaip bus su apmokėjimu? Mums žadėjo, kad atlygins už sugaištą laiką, nes palikę aikštę prarasime pajamas.
Beakis. Taip, dabar labai pelningas metas.
Petliejus. Apie tai nieko nežinau, bet gal finansų ministras apmokės. Kreipkitės į jį, man tik įsakyta jus pristatyti.
Berankis. Na baikit jūs su tais įtarinėjimais. Atleiskit jiems, viršininke, jie tiek kartų buvo apgauti, kad nepasitiki ir savo tėvu. Mes einame, lik sveikas, kalvi, neužilgo grįšim.
Kontūzytas. Kad tik trimitą grąžintų.
Petliejus. Tai mes paliekam jus. Tikiuosi susidorosite.
Vidaus reikalų ministras. Ne pirmas kartas.
Petliejus. Po to iškart grįžk, bus svarbus balsavimas. Reikalingas kiekvienas balsas. Tikriausiai žinai kaip balsuoti? Žiūrėk į mane ir daryk kaip aš, supratai?
Vidaus reikalų ministras. Taip taip, pasistengsiu greit susitvarkyt, bet žinai, po tokios procedūros visada burnelę turiu išmest. Tik vieną, nesijaudink, netruksiu.
Petliejus. Žiūrėk, nepavesk Atliejaus.    (Išeina su karo invalidais.)

Čigonė užlindusi už skelbimų stulpo.

Vidaus reikalų ministras. O kur ta, čigonė kur dingo?
Policininkas. Pabėgo, iškart, kai tik atėjom, pasiplovė.
Vidaus reikalų ministras. Na ir gerai. Tai kaip, kalvi, pasiruošęs?
Kalvis. A kad nelabai. Neperspėjot iš anksto, tai užpyliau šiek tiek, dabar rankos dreba, manau, kad nieko neišeis, teks rytojui atidėti.
Vidaus reikalų ministras. Na tu baik juokus, kalvi. Čia valstybinės reikšmės užsakymas, labai skubus, atidėliot negalima, supranti?
Kalvis. Valstybinės, skubus? Tai teks dvigubai pakloti, nes tikrai, vyrai, supraskit, gi nesiruošiau, atsipalaidavau, maniau, išeiginė, o čia, kad geras, prašau, kapok galvas. Ne, aš taip negaliu, kai išgeriu, mano širdis atsileidžia, galiu apsiverkti.
Policininkas. Gal jam bananų pašerti, kad širdis sukietėtų?
Vidaus reikalų ministras. Palauk tu su tais bananais, vyras atsigaus, supranta reikalą, ar taip?
Kalvis. Gerai, gerai, padarysim. Tik maišo nenuimkit, nenoriu matyti, ir kad nerėktų, bo nervai nelaiko.
Vidaus reikalų ministras. Nerėks, burna užkimšta, labai jau garsiai protestavo.
Kalvis. O ką jis padarė?
Vidaus reikalų ministras. Įsivaizduok į karalienės apartamentus įsibrovė. (Nuteistasis energingai muistosi.)
Kalvis. Nejaugi toks pasileidęs?
Vidaus reikalų ministras. Tai mat, jaunimas dabar ištvirkęs.
Kalvis. Na tokį tai ne gaila ir nulinčiuoti. O popierius turite?
Vidaus reikalų ministras. Ryt pristatysim, va jis ir atneš, dabar nespėjo visi pasirašyti. Karalius, be to, vonioje buvo, tai prašė netrukdyti, bet ryt bus, pažadu.
Kalvis. Oi, nepatinka man taip, neteisėta šitaip. Argi negalima palaukti?
Vidaus reikalų ministras. Negalima, skubu.
Policininkas. Viršininke, leiskit aš jį nukirsdinsiu. Ir atlygį pasiimsiu.
Kalvis. O turi su kuo kirsti? Galiu tik išnuomoti už pusę atlygio.
Vidaus reikalų ministras. Gerai, man vienodai kaip ir kas tą atliks, susitarkit greičiau ir baigiam, aš turiu posėdyje būti.
Policininkas. Sutinku ir už pusę. Guldyk.

Kalvis bando parklupdyti auką ir padėti jo galvą ant priekalo, bet tas įnirtingai priešinasi.

Kalvis. Negaliu vienas, padėkit.

Jam stengiasi padėti Kroviejus. Tai irgi nepadeda. Tada atskuba Choras ir visi užgula nuteistąjį. Iš už stulpo išlenda Čigonė ir žiūri išplėtusi akis.  Policininkas užsimoja ir kerta. Galva nurieda į scenos vidury, iš aukos kūno išsprūsta baltas karvelis ir pakyla į dangų. Visi aikteli.

Čigonė. Tai siela, jo nekalta balta siela išskrido.
Kroviejus. Iš kur čia ta čigonė? Sakei, kad pasiplovė.
Policininkas. Nežinau iš kur ji išdygo.
Kroviejus. Išrauk jai liežuvį, kad neišpliurptų, ką matė.

Policininkas puola moterį ir su Kalvio pagalba nupjauna jai pusę liežuvio.

Kroviejus. Šekit jums už darbą ir gerai prisigerkit, aš irgi einu ne vieną, o penkias burneles išmesiu. Tokia bjauri, niekam tikusi egzekucija. Ir dar ta siela, kad ją kur velnias. (išeina.)
Kalvis. Tikrai, to dar neregėjau. Maniau, kad man jau balti karveliai vietoj arklių vaidenasi, bet pasirodo tikrai balandis buvo. Vadinasi, dar galiu gerti. Eime, prisilaksim.
Policininkas. O man tai visai patiko, galėsiu dažniau tau pagelbėti.
Kalvis. Susitarsim.


Rūmai, posėdžių salė. Ceremonmeisteris su šluota rankose. Į duris garsiai beldžiasi.

Ceremonmeisteris  (priėjęs prie durų). Kas ten? Aš dar nebaigiau.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė (bando įlįsti pro duris). Protestuoju! Kiek galima kęsti šią savivalę?

Ceremonmeisteris išstumia ją pro duris ir užkiša šluotą už durų rankenos ir staktos. Tada nueina ir atsisėda į karaliaus sostą, užsikelia kojas ant stalo ir užsirūko.

Ceremonmeisteris. Nėr ramybės. Kas per žmonės? Pailsėti negalima. Kraugeriai.

Pamato Chorą. Jie neįprastai ryškiai apsirengę ir prisidažę.

Norėjot pamatyti kaip čia viskas atrodo? Prašau, nesivaržykit, galit prisijungti (mostu pakviečia vaišintis cigaretėmis. Kai kurie taip pat užsirūko, laisvai įsitaiso kėdėse, kiti apžiūrinėja salę, baldus.)
Aš čia visą gyvenimą dirbu, tegu jį velnias. Tikrai, niekur kitur nedirbau. Aišku, iš pradžių buvau pastumdėlis, šeštas, bet paskui po truputį kilau. Tiesą sakant, ne po truputį, kilau gan greitai, nes laukti neturėjau noro, tai veikiau įprastai: kažką paskųsdavau, kažkam prisigerindavau, žodžiu, kaip visur, taip ir čia - galioja tie patys metodai.
Šioje salėje jie posėdžiauja. Čia karalius sėdi. Geras sostas, iš raudonmedžio, bet jau palyginti senas. Žiūrėk, čia net prirašinėta kažko, su peiliuku išpjaustė, turbūt mokiniai. Kartais vyksta mokinių ekskursijos, tai jie nevidonai matai kuo užsiima.
Kiek pamenu, visada jis buvo. Galėtų ir naują įsigyti, paauksuotą, bet amžinai pinigų nėra. Kiek pamenu, visada jų trūko.  
Į dešinę nuo karaliaus sėdasi jam prijaučiantys. Deja, tokių dabar mažai. O tėvas, Jutūbas, tai turėjo didelį palaikymą, tikrai. Sūnui sekasi nekaip. Na, įsivaizduokit, nei šis, nei tas  – ilgai senberniavo, nežinia kuom užsiiminėjo, ekonomikoje visiškas chaosas, paskui tas karas. Net ir man sunku suprasti, nors monarchiją aš palaikau.
Čia kairiau įsitaiso Atliejus. Taip, toj kėdėj. Prie jo tai labai visi taikosi. Užtai ir lenda anksčiau laiko, kad užimtų kuo artimesnę vietą prie Atliejaus. Kai jau nelieka laisvų kėdžių šioj pusėj, tai nuleidę galvas pereina į karaliaus pusę. Tokie žaidimai vyksta. Pamatysit patys.

Pro šonines dureles įeina Atliejus.

Atliejus. Ko neleidi? Visi jau susirinkę.
Ceremonmeisteris. Jau leidžiu, tik ką baigiau tvarkytis.
Atliejus (kreipiasi į Chorą). Jūs pasiruošę?
Choras. Taip, ministre.
Atliejus. Pabūkit kol kas tam kambaryje, jus pakvies.

Ceremonmeisteris. Na na, nesigrūskit. Po vieną. Visi tilpsit. Spėsit. Laiko yra. Karalius dar neatvykęs.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!
Sveikatos ministras. Oh, kaip čia prirūkyta! Nesveika atmosfera! Aš kaip sveikatos ministras pareiškiu visiems rūkantiems – rūkymas pavojingas Jūsų sveikatai! Vat!

Atliejus. Ar atvedei?
Karo ministras Petliejus. Taip, jie gretimam kambaryje.
Atliejus. O kaip operacija?
Karo ministras Petliejus. Aš nemačiau. Iškart išėjau.
Atliejus. O tas, hm... Kroviejus, niekaip neapsiverčia liežuvis jį ministru vadinti.
Karo ministras Petliejus. Man irgi sunku jį saviškiu laikyti.
Atliejus. Na nieko, greit jį grąžinsim į vietą. Tik kur jis?
Karo ministras Petliejus. Štai ateina. (Pasišalina.)
Atliejus. Kaip sekėsi?
VR ministras. A, puikiai, žinot, ui... atsiprašau, galima sakyti be problemų, uh...
Atliejus. Jūs ką girtas?
VR ministras. Atleis... uh, ... kite, bjaurus dalykas tas galvos atskyrimas nuo ... uh ... kūno, turėjau nuplauti širdgėlą... uh.
Atliejus. Atsirūgs jums tos širdgėlos, pamatysit. Tai kaip ten viskas vyko? Liudininkų nebuvo?
VR ministras. Buvo, bet dabar tas liudininkas negali kalbėti, atsisakė liežuvio, labai įkalbinėjo, tai sutikome nupjauti. Kur jis? Uh... A, štai, atnešiau, kaip daiktinį įrodymą. Prašau prisegti ...uh ... prie bylos...
Atliejus. O nuteistasis?
VR ministras. Iškeliavo, išskrido... uh.... pasivertė baltu balandžiu .... uh.... ir pakilo į dangų.
Atliejus. Ką tu čia paistai, kokiu dar balandžiu?
VR ministras. Na, aš jų ...uh... gerai nepažįstu, balandžių, bet išskirtinė žymė ... uh... buvo baltas. Daugiau nieko pasakyti negaliu, atleiskite, man reikia ... uh ... į tualetą.
Atliejus. Reikėjo nušauti tą balandį, kvailys.
VR ministras. Nepagalvojau apie tai ... uh... kažkas pasakė, kad tai siela, tai nesiryžau šauti į sielą .... atleiskite (skubiai išbėga).
Ceremonmeisteris. Jo Didenybė karalius Akūbas!

Invalido vežimėlyje, kaip ir pirmame veiksme, įvažiuoja karalius, užsimetęs ant nuogo kūno chalatą.

Šūksniai. Ir vėl! Kiek galima?
                 Pasibaisėtina!
                 Išprašykit žurnalistus!
Karalius Akūbas. Žmonės, kas jums pasidarė, ko nemiegat, juk naktis? Aš jau buvau užmigęs.
Atliejus. Negalim mes miegot, Jūsų Didenybe, kai valstybė pavojuj.
Karalius Akūbas. Ohoho, kokie skambūs žodžiai. Ir kas gi tokio atsitiko, kad negalima buvo sulaukti ryto?
Atliejus. Jums yra suruošta apkalta ir delst su ja neturim teisės. Tik ne dabar, kai vyksta karas ir padėtis šalyje labai nestabili. Kai nuotaikos žmonių labai jau kraštutinės, pats pamatysit.
Karalius Akūbas. Labai įdomu, tikrai neverta tokią naktį užmigti.
Atliejus. Pirmiausiai pažiūrėkit į save, ar šitaip apsirengęs  nekompromituojat sosto ir valstybės?
Karalius Akūbas. Dingo kažkur mano tarnas ir rūbų rasti negalėjau. Be to, naktis, tai kaip turiu aš naktį būti apsirėdęs?
Atliejus. Puiku, pradėkime nuo rūbų. Štai jie.

(Įeina Choras, apsirėdęs ekstravagantiškais drabužiais, primenančiais pankų stilistiką, įvairiaspalvės skiauteriškos šukuosenos ir ryškus makiažas. Visi atrodo gašlūs ir seksualūs. Po vieną lipa ant ilgo stalo ir pereina juo kaip podiumu pirmyn atgal. Kiekvieną pasirodymą lydi įvairi reakcija – nuo švilpimo iki susižavėjimo šūksnių ir aplodismentų.)

Karalius Akūbas.  Tai štai kur mano drabužiai. O aš taip ieškojau.
Atliejus. Ar taip, sakykite,  atrodyti turi karalius?
Karalius Akūbas.  Norėčiau taip atrodyti. Deja, jiem šie rūbai tinka  kur kas labiau, nes jie jauni. Jaunystei tinka viskas, bet karalius vis tiek yra karalius, net jei jis ir nuogas. Gausuma, kur tu? A, tu persėdai į kitą pusę? Ką  gi, tai tavo teisė, tik norėjau padiktuoti ką tik atėjusias mintis.
Kultūros ministras Gausuma. Prašau atleisti. Aš pasiruošęs, Jūsų Šviesybe.
Karalius Akūbas.
                             Valdžia. Kokia saldi malonė.
                             Kiekvienas paragavęs jos
                             pamirš ką buvo kitados kalbėjęs,
                             su panieka vadins tai sapalione.
                             Valdžia - tai nepagydoma liga,
                             kuri apninka visą kūną, mintis, jausmus,
                             įsismelkia į atokiausius sielos užkaborius
                             ir sugadina net tauriausią žmogų.
                             Valdžia svaigina nelyginant
                             degtinės stiklas arba surūkyta
                             pirma cigaretė ankstyvą rytą.
                             Valdžia ydinga savo prigimtim,
                             kovot su ja esu bejėgis.
Kultūros ministras Gausuma. Bravo, tai nepakartojama.
              Choras ploja.
Atliejus. Gana! Gana šitų nesąmonių! (Choras  nustoja ploti.) Nėra tam laiko, šalis įmurkdyta į avantiūrą. Paklausykit, ką kalba tiesiogiai susidūrę su ja  karo veteranai.
Karalius Akūbas. Įdomu, ir ką jie kalba?
Atliejus. Pakvieskit nukentėjusius nuo karo.

Ceremonmeisteris įleidžia  invalidus, o su jais ir Kroviejus. Visi gana linksmai nusiteikę. Choras sutinka juos entuziastingai.

Karalius Akūbas. Man regis, nėra jie nusiminę.
Sveikatos ministras. Jie nenusakomai dvokia.
Karalius Akūbas. Kaip laikotės, šaunuoliai?
Berankis. O, puikiai, Jūsų Didenybe.
Bekojis. Šiandien gera diena.
Beakis. Duok Dieve ir Jums sveikatos.
Karalius Akūbas. Ačiū.
Kiti ministrai. Ką jie čia veikia?
                         Kodėl jie taip keistai apsirengę?
                         Kur jų rankos ir kojos?
                         Jiems ne vieta čia šitaip apsirėdžius.
Karalius Akūbas.  Ar valgėt šiandien?
Berankis. O kaip gi, aišku, tai nebuvo kepti karveliai, bet pavalgėm, ačiū.
Bekojis. Ir užgėrėm, ačiū tam ponui.
Karalius Akūbas. Tas ponas Jus pagirdė? Tai neregėtas ligi šiol dosnumo aktas.
Kontūzytas. Tik dar negrojau savo trimitu. Kai išpučiu aukščiausią natą, tai paukščiai iš pavydo krenta negyvi ant žemės.
Beakis. Jis grodavo rotušės bokšte.
Berankis. Gerai grojo, šunsnukis.
Karalius Akūbas. Taip, aš pamenu.
Atliejus. Matot, užfiksuokit protokole, tai nusiskundimas. Ir visi jie tapo našta visuomenei dėl karo. Papasakok, kur netekai tu savo rankos?
Berankis. Lėktuve.
Karalius Akūbas. Papasakok smulkiau, man įdomu žinoti.
Berankis. Na, užėjau į vieną trobą, sakau, vandens duok, šeimininke, atsigerti, o moteriškė tokia -  sutverta meilei, žodis po žodžio, mes atsidūrėm miegamajame, o ten iš spintos puolė ant manęs jos vyras, mano kardą stvėręs, jau ruošės perkirsti man galvą, bet spėjau pasitraukti, tai tik nukirto ranką. Kita ranka ištraukiau savo puštalietą ir nušoviau niekšą, o ranka pas moteriškę pasiliko.
Karalius Akūbas.  Na, o tavo koją likimas koks ištiko?
Bekojis. Nutiko tai irgi Lėktuve. Pirma kitų lėkiau aš dviračiu, nepamačiau, kad priešais skardis, tai nuskridau nuo jo, bet pusiaukelėje augo medis, tai į jo šakas aš įsipainiojau su dviračiu neatmezgamai. Draugai visaip mėgino mane išvaduot, bet kito kelio, kaip nukirsti koją, jau nebuvo.
Karalius Akūbas.  Tikrai – kupini įtampos karo epizodai. Kur akį savo palikai?
Beakis. Irgi su dviračiu lėkiau ir už akmens klastingo užkliuvau, tai kai lėkiau, kritau ir į dviračio rankeną akimi įsirėmiau, ta ir iššoko kažkur į samanas, daugiau jos nemačiau. Gerai dar, kad antra sveika, nors ja matau blogai nuo mažumės, tai vos ne aklas dabar esu.

Choras po kiekvienos istorijos skirtingai reaguoja, nuo juoko, patyčių iki pasibaisėjimo. Kiti taip pat.

Atliejus. Dabar ir Jūs pamatėt šito karo žiaurias pasekmes.
Karalius Akūbas. Bet nukentėjo jie ne mūšyje, lygiai taip pat galėjo ir namuose susižeisti.
Atliejus.  Galėjo, bet susižeidė šiame beprasmiškai žiauriame kare,  kurį taip lengvabūdiškai pradėjote ir už kurį Jūs turit atsakyti.
Kroviejus. Atleiskit, Jūsų Didenybe, aš prisėsiu, žiauriai pavargau.
Karalius Akūbas. Prisėsk, mielasis. Ir kas gi atsitiko, nuo ko taip pavargai? Gal persekiojai vagį arba kokį baisų valstybės nusikaltėlį?
Kroviejus. Taip, tai buvo nusikaltėlis. Nukirtau jam galvą, kaip liepėte.
Įvairi reakcija. Koks siaubas!
                          Ir vėl!
                          Taip jam ir reikia.
                          Kada tai baigsis?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!
Karalius Akūbas. Nepamenu tokio nurodymo. Ar tu nesuklydai?
Kroviejus.Taip, suklydau, liepė va jis. Bet tą  niekšą mes radome karalienės miegamajame, kai Jūs maudėtės, pasinaudojo Jūsų nebuvimu.
Karalius Akūbas. Mes? Ir keliese Jūs radote?
Kroviejus.Aš, Atliejus, Petliejus ir Boba Vienakė.
Karalius Akūbas.  O ko Jūs ėjote visi pas karalienę?
Atliejus. Visi mes atsidūrėme tenai atsitiktinai.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!
Karalius Akūbas. Jūsų protestas bus išnagrinėtas.
Atliejus. Ėjau pranešti Jūsų Didenybei apie šio vakaro, tiksliau nakties, Valstybės posėdį, tikėjausi Jus rasti karalienės lovoje, bet ten buvo kitas. O Jūs, kaip vėliau paaiškėjo, buvot vonioje.
Karalius Akūbas. Matai kas atsitinka, tik pasitrauk, valstybė griūna.
Bekojis. Atleiskit, Jūsų Didenybe, mums dar stovėt ar galime prisėsti?
Berankis. Apskritai, tai mes galėtume ir eiti, tik tegul sumoka, kaip žadėjo.
Beakis. Juk mes paliudijom.
Karalius Akūbas. Jums sumokės, tikrai, juk liudijote prieš karalių, todėl, manau, Jums dosniai atsilygins.
Berankis. Jau tik Jūs nesupykit, Jūsų Didenybe, jeigu mums moka, tai bet ką mes padarysim. Galime ir priešingai paliudyt, jei daugiau mums duosit.
Karalius Akūbas. Atsiskaityk su jais, Atliejau, ir paleisk, savo jie padarė.
Beakis. Ačiū Jums, geros kloties.
Berankis. Jei dar reikės, mes visada. (Išeina.)
Atliejus.  Bet tai dar ne viskas.
Šūksniai. Tikrai?
                 Kas dar?
                 Kada visa tai baigsis?
                 Laikas miegoti.
Atliejus. Mes nepamiršom, kaip neatsakingai Jūs dalijote aukščiausius postus nevertiems to asmenims. Dabar gi vėl naujas skandalas. Neregėto masto korupcija. Paduok man tą paskyrimą ((kreipiasi į Geografijos reikalų ministrą).
Geografijos reikalų ministras. Kurį?
Atliejus. Tą patį, kurį šią naktį liepė parašyt karalius.
Geografijos reikalų ministras. Ak šitą, štai prašom.
Atliejus. Čia parašyta, kad skiriate savo žmonos meilužį, (tą, kurį aptikome karalienės miegamajame, kai atėjome kviesti Jus į posėdį) į atsakingiausią postą valstybėje – ambasadoriumi Amerikos valstijose. Leiskite paklaust už kokius nuopelnus? Kad pavaduoja Jus pareigose, kurių pats nepajėgiate atlikti?
Karalius Akūbas. Ir Jūs tą vaikį nukirsdinote?
Atliejus. Tučtuojau, net nelaukėme, kol Jūs pasirašysite po nuosprendžiu. Vis tiek žinojom, kad norėsite tokiu būdu nubausti niekšą. Juk tiesa?
Kroviejus. Aš irgi susirūpinau, kodėl taip greitai, gal, sakau, galėjome palaukti, bet man prisakė, kuo skubiau, dabar, galvoju, gal paskubėjom? Ir dar tas balandis.
Karalius Akūbas. Koks balandis?
Kroviejus. Siela iš to vaikio išskrido. Į dangų.
Atliejus. Tau reiktų liautis prisigėrus pasakoti čia visokias nesąmones.
Kroviejus. Bet aš tiktai iš širdgėlos taurelę, tiksliau dvi išgėriau. Daugiau ne, atsiprašau...uh.
Karalius Akūbas. O karalienė, ką su ja padarėt?
Atliejus. Kol kas nieko, nors buvo ji tokio paties likimo nusipelniusi. Dabar gi siūlysiu, kad karalienė būtų nubausta dešimčia metų sunkių darbų viešuosiuose namuose, atlyginimą pervedant į valstybės iždą, jeigu taryba tam pritars.
                                   Choras žinią sutinka entuziastingai.
Karalius Akūbas. Viešnamyje? O, taryba tam  pritars. Tai tikrai gera investicija. Ką gi, puikiai padirbėjai, Atliejau. Jau galim gultis?
Atliejus. Neskubėkit, Jūsų Didenybe. Apkalta dar nebaigta. Kas ten priklauso pagal procedūrą?
Ceremonmeisteris. Pasisakymai, vienas už ir vienas prieš,  po to balsavimas degtukais.
Atliejus. Teisingai. Už gal pasisakys Kultūros ministras?
Kultūros ministras. Taip. Reikia pasakyti, kad....
Atliejus. Kalbėk garsiau.
Kultūros ministras. Pasisakau už apkaltą ir kviečiu visus už ją balsuoti. Padėtis valstybėje sunki, ne, tragiška, kultūra, kaip pamotė, nustumta į kažkelintą vietą, meno kūrinių puoselėjimas yra marinamas, kūrėjai persikvalifikuoja į taksistus arba ūkininkus. Kokia ateitis laukia nekultūringos visuomenės, baisu net pagalvoti. Atsakomybę už tai turėtų prisiimti aukščiausias valstybės pareigūnas. Ačiū.
Karalius Akūbas. Puiki kalba, Gausuma.
Karo ministras. Kažkaip neaiškiai čia kalbi, Gausuma, prie ko čia kultūra?
Socialinių ir darbo reikalų ministras. Ne į temą.
Susisiekimo ministras. Atliejau, tu pasakyk.
Atliejus. Tikrai gaila, kad jaunasis Gausuma taip nesigaudo politinėje situacijoje. Juk apkalta karaliui reiškiama pagal šiuos punktus: nederamas elgesys,
                                                  pragaištingas karas,
                                                  karalienės susikompromitavimas
                                                  ir
                                                  korupcija valstybės tarnyboje. Tą aiškiai išsakiau ir liudininkai tą patvirtino.
Sveikatos ministras. Va, dabar viskas aišku. Valstybės aukščiausiame taške, tai yra galvoje, galima sakyti, smegenyse susidarė pūlinys. Smegenys pažeistos, būtina operacija.
Karo ministras. Arba galvos pašalinimas.
Sveikatos ministras. Galima išsireikšti ir taip.
Ceremonmeisteris. Kas kalbės prieš?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!
Ceremonmeisteris. Jūs kalbėsite prieš?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Aš esu prieš bet kokią ponų valdžią. Valdžia turi atitekti darbo liaudžiai, darbininkams ir valstiečiams. Juk valstybę valdyti gali ir virėja. Jeigu ponai nenori užleisti postų gražiuoju, valdžią reikia imti jėga. (Choras švilpimu ir šūksniais „valio, ura“ palaiko Bobą Vienakę.) Siūlau vietose kurti ypatinguosius komitetus ir statyti prie sienos išnaudotojus. Tik taip žemėje įsiviešpataus lygybės ir teisingumo principai. Visų šalių ūbagai, vienykitės! Ačiū, draugai, už palaikymą.
Ministrai. Nieko nesupratau.
                 Kaip visada nusišnekėjo.
                 Ką pasakė?
                 Boba Vienakė!
Karalius Akūbas. Ji siūlo revoliuciją.
Socialinių ir darbo reikalų ministras. Bet gi tai yra žiauru! Per revoliuciją  žūsta žmonės.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Žūsta tik turtingieji, vargšai atsigauna.
Socialinių ir darbo reikalų ministras. Bet turtingieji irgi žmonės. Jie taip pat nori gyventi.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Pagyvenot, užteks.
VR Ministras Kroviejus. Aš prieš.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Prieš ką? Prieš revoliuciją?
VR Ministras Kroviejus. Prieš apkaltą.
Ceremonmeisteris. Ša, tylos! Kalbėkite.
VR Ministras Kroviejus. Nežinau, bet aš prieš. Karalius yra karalius ir jį reikia gerbti, o ne kažkuo kaltinti. Taip pat ir karalienę.
Atliejus. Bet gi Jūs pats matėt, kaip karalienė netinkamai elgėsi matant įpėdiniui. Koks pavyzdys jaunajai kartai? Pereikime greičiau prie balsavimo.
Ceremonmeisteris. Taigi, visi, kas manote, jog karalius ir karalienė verti apkaltos, meskite čia sulaužytą degtuką, o kas nesutinka, sveiką.
Karalius Akūbas. Palaukit, o kaip gi aš? Juk ir aš turiu pasisakyti.
Ceremonmeisteris. Taip, iš tikrųjų tokia teisė yra numatyta Keistitucijoje.
Atliejus. Ar tai ką nors pakeis? Na gerai, kalbėkit. Dvi minutės, neilgiau, laikas miegoti.
Karalius Akūbas. Žmonės, atsikvošėkite, ką darot? Teisiate karalių, naktį, paskubomis, lyg bijotumėte, kad išbėgs pienas. O kas bus su valstybe, kas jai vadovaus, ar nesusipešite paskui dėl valdžios? Ar turite paruošę tolimesnį veiksmų planą? Jau girdisi kvietimai rengt šalyje revoliuciją, kokių dar suiručių kils artimiausiomis dienomis, ar pagalvojot? Aš nujaučiu anarchiją ir smurtą, ar to jūs norit?
Atliejus. Užteks agitacijų, laikas baigėsi, nutraukiu pasisakymą. Mes viską apgalvojom, nekils jokių suiručių. Sostą užims įpėdinis, viskas liks po senovei, monarchija gyvuos toliau, tad nereikia mūsų gąsdinti. Kviečiu visus balsuoti. Greičiau!
Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Choras (šiuo metu tai juoda oda apsitaisęs skustagalvių jaunuolių būrys) puslankiu apsupa visą grupę ir stebi balsavimo procedūrą.

Ceremonmeisteris. Rastas tik vienas nesulaužytas degtukas.
Atliejus. Apkalta baigta. Suimkit jį (skustagalviai griebia karalių už chalato rankovių. Karaliui pavyksta išsinerti iš chalato ir nuogas jis užšoka ant stalo).
Karalius Akūbas. Taip, karalius nuogas. Na ir kas?
Karo ministras. Ko stovite, suimkit gi.
Karalius Akūbas. Šalin.                
                         Visi tokie ateiname į šį pasaulį
                         ir tik atsitiktinumas lemia,
                         kokiais rūbais mes vilkėsime suaugę.
                         Vieniem likimas palankus,
                         jie ir turtingi, ir kartu kilmingi,
                         jų rūbas auksu puoštas.
                         Kiti, deja, tik vargo pelės
                         ir rūbas jų nekartą lopytas,
                         bet tikrą vertę nusako
                         anaiptol ne blizgesys paviršutinis,
                         o poelgiai, kilnumas ir meilė tiesai.
                         Deja, tuo pasigirti negalėjau,
                          nors buvau karalius,
                          valdžios spindėjimas aptemdė protą
                          ir atvedė prie kracho.
                         Tai tik įrodo, kad kilmė ne viskas.
                         Ir padėtis visuomenėje ne rodiklis.
                         Bet gyvenimas ne vienišas,
                         jis turi sesę mirtį.
                         Kuri ištaiso gyvenimo klaidas,
                         kiekvieną vėl sulygina.
                         Visi sugrįžta ten,
                          iš kur atėjo. Taigi.
                          Karalius mirė.
                          Tegyvuoja karalius!
(tada pats nušoka nuo stalo ir pasiduoda skustagalviams. Tie išveda jį iš salės. Kultūros ministras apsiverkia ir šaukia pavymui: „Atleiskite, Jūsų Didenybe, kaltas“.  Dalis skustagalvių lieka salėje ir grėsmingai nužvelginėja išsigandusius ministrus.)
Atliejus. Dabar liko paskutinis dalykas. Kas valdys valstybę, kol mažasis Jokūbas sulauks pilnametystės? Kokie bus pasiūlymai?
Karo ministras. Manau, išreikšiu bendrą nuomonę, kad tik Atliejus gali geriausiai susitvarkyti su šiomis nelengvomis ir atsakingomis pareigomis.
Choras entuziastingai pradeda šaukti  (tegyvuoja! hail!) ir ploti rankomis, kol ir visi kiti ima ploti, tik Opozicijos lyderė Boba Vienakė  dar kartą sušunka: Protestuoju!
Visuotiniai sveikinimai. Tamsa.