7.
Po valandos Petras grįžo. Emilija buvo ką tik atsikėlusi ir spėjusi užkaisti virdulį arbatai. Kai jis išdėliojo parvežtas vaišes ant stalo, Emilija priėjo, apsivijo rankomis jo kaklą ir tarė:
- Tu burtininkas. Ar tai žinojai? Šiąnakt aš skraidžiau... -  ir pakštelėjo į skruostą.  
     Stalą jiedu padengė motinos kambary. Gėrė vyną, valgė pyragą ir kalbėjosi.
- Aš dar niekuomet gyvenime nebuvau toks laimingas. Tu tokia graži, tokia nuostabi Emilija, kad man net baisu. Baisu dėl savęs, dėl ateities... Kartais atrodo, jog visa tai sapnas, kerai, fantazija. Jog tu nereali. Ir išnyksi, kerėtojui mostelėjus lazdele atgaline tvarka...
     Ji sėdėjo priešais apsivilkusi motinos suknele, kuri buvo jai gerokai per didelė. Ir dėl tos suknelės, kurią kadaise pats pasiuvo motinai jos gimtadieniui, ir dėl kerinčių žalių akių ji rodėsi jam artima iki skausmo. Tik kankinanti mintis, jog ji greit išnyks iš jo gyvenimo, drumstė sielą. Jis kybojo tarp atradimo ir praradimo.
- Šiandien negalvokim nei apie praeitį, nei apie ateitį. Nieko negalvokim ir nieko nebijokim. Tiesiog gyvenkim šia akimirka. Džiaukimės vienas kitu. Gerai, Petrai? - Emilija šypsojosi, žiūrėjo į jį atviru, meiliu ir mylinčiu žvilgsniu. - Aš ne sapnas ir ne fantazija. Aš reali. Gyva. Paliesk ir įsitikinsi...
     Gal jam tik pasirodė, jog ji žiūri į jį, kaip į ... geidžiamą vyrą? O jei tai tiesa? Gal jos žvilgsnis nemeluoja? Bet ne, šito tiesiog negali būti!..  Jis baidyklė ir moterys į tokius nežiūri mylinčiu žvilgsniu. Tokių negeidžia... Tokius apeina, kaip daiktą, kaip statinį, kaip kliuvinį. Širdį draskė abejonės ir karštas noras, jog jos žvilgsnis atspindėtų TIESĄ.
     Jiedu mylėjosi, kalbėjosi ir vėl mylėjosi. Jis atrodė nepasotinamas, o ji atsidavė jam visa, be išlygų. Ji buvo išsvajotas tyro vandens šaltinis, o jis ištroškęs keliautojas, tūkstančius metų bastęsis po gyvenimo dykumą.
      Stiprios jo rankos glamonėjo ją ir kaitino. Šioms rankoms nebuvo galima atsispirti. Tai buvo tikro vyro rankos - jautrios, kantrios, užburiančios. Iki šiol ji nė neįsivaizdavo, ką gali  rankos. Pasirodo, tai galingas instrumentas, kuriuo naudotis sugeba toli gražu ne kiekvienas vyras.
     Jo bučiniai svaigino, kėlė ir nešė į erdvę. Rodės, jog kūnas ištirpsta, išnyksta, lieka tik jausmai, saldi palaima ir užmarštis. Jis bučiavo ją visą, kiekvieną kūno centimetrą, kiekvieną įdubimą ar įlinkį. Godžiai, švelniai ir aistringai. Apimta iki šiol nepažinto svaiginančio geismo ji alpėjo ir dejavo jo glėbyje. Rodės, dar sekundė, ir ji nebeišlaikys tos paslaptingai saldžios kančios, ir kažkas nebūto ir neregėto su ja nutiks...

                         *****

- Tu jau atsikėlei! Kodėl taip anksti? Pamiegok dar, saulele, - kalbėjo Petras, įėjęs iš kiemo. - Dabar aš kasu bulves, manau, greit baigsiu, o tu ilsėkis.
- Aš jau išsimiegojau ir žadu eiti kartu su tavimi kasti bulvių. Dviese mes jas kaipmat sudorosim!
     Petras išpūtė akis.
- Ką tu, Emilija, lauke vėjuota, sušalsi, pavargsi. Žemė drėgna, išsipurvinsi...
- Nieko man nenutiks, nesirūpink. Bent jau leisk pabandyti.
     Ji atrodė labai ryžtingai ir Petras nebesiginčijo.
     Kieme iš tiesų pūtė žvarbokas vėjas. Didesnė pusė nemažo bulvių lauko jau buvo nukasta. Petras, arklio traukiamu plūgu išvertęs keletą bulvių vagų, paaiškino, jog dabar tereikia bulves surinkti į pintines, o vėliau suberti į maišus.
- Imk dvi pintines iš karto, saulele, ir, rinkdama bulves, čia pat jas ir rūšiuok: dideles dėk į vieną pintinę, mažas - į kitą.
- Supratau, Petrai, nesirūpink, nesu visai žiopla, - juokėsi Emilija.
     Darbas ėjosi sparčiai ir  iki pietų jie nukasė beveik visas bulves.
     Vėliau jiedu šėrė kiaules. Emilija nesitraukė nuo Petro nė per žingsnį. Mokėsi, tyrinėjo. Visa tai jai buvo nauja ir įdomu. Bet karvę pamelžti ilgokai nesisekė. Petras rodė jai ir aiškino, kol galop ištryško sodri pieno čiurkšlė ir Emilija suprato, kaip reikia laikyti pirštus ir kuriuo momentu reikia spausti...
- Tai visai paprasta! Aš moku, moku! - šūkavo Emilija, - Štai, žiūrėk, pasirodo, tai visai nesunku...
- Na, žinoma nesunku, - šypsojosi Petras, - nėra nieko paprastesnio...
     Jam buvo dieviškai gera matyti ją besijuokiančią, besisukiojančią tvarte, beglostančią karvę, belesinančią vištas...Tik mintis, kad tai nesitęs amžinai, kad ji vistiek jį paliks, ne šiandien tai rytoj, nuodijo sielą. Begalinis džiaugsmas ir juoda neviltis maišėsi, pynėsi jo sąmonėje. Jis džiaugėsi ir kankinosi vienu metu. Ar begali būti dar kas nors sunkiau? Jis visomis išgalėmis vijo šalin liūdnas mintis: „Kas bus, tas. Svarbu, kad šiandien gera... O iki rytojaus dar reikia išgyventi...“
     Keletą dienų Emilija virė obuolienę. Pristatė rūsyje pilną lentyną gintaro spalvos stiklainių. Petras netrukdė, tik tyliai, su nuostaba ir meile sekiojo ją akimis.
     Ji sukiojosi po virtuvę, kiemą ir atrodė, jog nuo neatmenamų laikų ši vieta yra jos namai. Jai buvo čia gera. Iš Petro sklido tokia nepaaiškinama, nuostabi ir šilta šviesa, jog nesinorėjo nuo jo atsitraukti. Tas jo skleidžiamas gėris traukė, viliojo ir gaivino. O gilaus, tiriančio riešutų spalvos akių žvilgsnio ji taip ir neišmoko atlaikyti. Burtininko, kerėtojo akys. Ji tirpo ir skendo jose. Susitikus jų žvilgsniams, ji pirmoji nuleisdavo akis.
     Bet tikrieji kerai pasklisdavo jam kalbant. Minkštas ir gilus aksominis balsas vibruodavo jos sąmonėje, įelektrindamas visą jos esybę. Jo tariamas „saulele“ skambėjo tiesiog užburiančiai ir neprilygo jokio kito vyro ištartoms švelnybėms.
     Šalia jo ji jautėsi tikra moterimi. Ji geidė jo nuolatos ir dėl to jai buvo saldžiai gera. Su juo ji pajuto tikrąją palaimą, kokią gali pajusti moteris. Iki šiol apie tai ji buvo skaičiusi tik specialiuose žurnalų straipsniuose, bet nežinojo, jog kada nors ir ji TAI pajus.
     Jos sužalota siela pagijo ir atsigavo. Nors slogus prisiminimas ir liko, bet nebežeidė ir nebekankino.
     Bobų vasara baigėsi. Visi didieji laukų darbai jau buvo nudirbti. Sulig kiekviena diena saulė leidosi vis anksčiau. Galėjai jausti artėjančios žiemos dvelksmą.
- Man reikia važiuoti namo, Petrai, - vieną niūrų rytą pratarė Emilija. - Ar palydėsi į autobusų stotelę?
- Taip, be abejo, Emilija... Ar jau šiandien ir važiuosi? – jo balsas staiga pasikeitė, pažemėjo.
- Taip.  Kelintą išvyksta artimiausias autobusas?
- Aštuntą dvidešimt... - Petrui lyg kas nutrūko viduje ir suskaudo.
- Tuomet reikia paskubėti. Ar nesupyksi, jei apsivilksiu tavo mamos striukę?
- Apsivilk, Emilija. Štai, ir šį megztuką taip pat. Iki stotelės geri du kilometrai, vėjas žvarbus...
     Jis pakinkė arklį. Važiavo tylėdami, tik kartkartėmis ištardami vieną kitą nereikšmingą frazę.
     Prieš įlipdama į autobusą, Emilija jį pabučiavo į lūpas. Stotelėje būriavęsi  žmonės smalsiai nužvelgė keistą porelę: gražią, liekną, tamsiaplaukę merginą ir kuprotą, šleivą didžianosį vyrą.

                              *****

     Prieš pat Kalėdas - buvo stipriai pašalę, snyguriavo - į kiemą įburzgė paštininko „Gaziukas“.  Atvežė šaukimą į teismą: „Liudyti byloje dėl...“ Petras šito laukė. Jis ją pamatys! Pamatys!
Dieve šventas, juk reikia gražiai atrodyti... Jis neturi gerų išeiginių drabužių, kad galėtų pasirodyti tokioje svarbioje viešoje vietoje!  Bet apskaičiavęs, kad laiko turi dar užtektinai, nurimo. Jis suspės nusipirkti kostiumą, marškinius ir batus.
     Naktis prieš teismo dieną Petrui buvo kone pati sunkiausia gyvenime. Užmigti nesisekė, prasivartęs lovoje pusę nakties, atsikėlė. Anksčiau nei įprastai apėjęs gyvulius, nusiprausė, pasipuošė ir išvažiavo į miestą. Teismo rūmuose atsidūrė anksčiau už visus. Labai jaudinosi ir nerimavo. Palengva ėmė rinktis jam nepažįstami žmonės, galiausiai jis pamatė ir Emiliją. Ji buvo pablyškusi, matyt, taip pat jaudinosi. Priėjo, pasisveikino, šiltai ir meiliai, paduodama ranką.
- Susipažink, Petrai, čia mano tėtis, o čia - mama.
     Jie buvo rimti,  linksėjo vieni kitiems ir spaudė rankas.
- Ačiū jums, ponas Petrai, už tokią neįkainojamą pagalbą mūsų dukrai, - bosijo tėvas.
- Jūs buvote toks malonus, toks geras... Emilija tiek apie jus gero pripasakojo. Dėkui jums už viską, - antrino mama.
Petrui buvo nejauku. Jis nelabai žinojo, ką jam derėtų tokiu momentu kalbėti, todėl dar labiau jaudinosi.
    Iškviestas liudyti jis atrodė ramus. Sausai ir trumpai atsakinėjo į jam pateiktus klausimus ir stengėsi nežiūrėti ton pusėn, kur sėdėjo trys jauni vyrai, bandę nesėkmingai nužudyti jo Emiliją.
     Pasibaigus teismo posėdžiui, Emilijos motina pakvietė Petrą į jų namus papietauti. Bet jis atsisakė, motyvuodamas tuo, jog už pusvalandžio išvyksta autobusas ir namie jo laukia gyvasis ūkis. Jam nepatiko versti žmones jaustis skolingais. Emilija žinojo atsiskyrėlišką jo būdą, tad nepriekabiavo. Ne, tai - ne.
     Atsisveikino paprastai. Emilija taip pat jautėsi nesava ir sutrikusi po liudijimo teisme, po nemalonių klausimų, po viso to iš naujo išgyvento košmaro.
     Petras grįžo į namus kažkoks tuščias. Lyg žvarbus žiemos vėjas būtų išpustęs visą jo sielą. Persirengė, kaip robotas apėjo gyvulius, užsikaitė arbatos ir atidarė stiklainį Emilijos virtos obuolienės.
     Ilgai sėdėjo vienas tamsoje su puodeliu rankoje. Ragavo obuolienę, o prieš akis kilo ir kilo Emilijos paveikslas. Štai - ji juokiasi, štai - ji melžia karvę ir džiūgauja: „Aš moku, aš moku!“... Štai - vėjyje renka bulves... O štai ji miega, įsikniaubusi į jo krūtinę...
     „Tėve mūsų, kurs esi danguje... teesie tavo valia...“ - meldėsi jis mintyse. Meldėsi, kad malda neleistų juodoms mintims užgožti sąmonės. Lyg skęsdamas, jis kabinosi į maldos žodžius, ieškojo juose paguodos ir nusiraminimo. Bet neviltis ir slogios nuojautos graužėsi, lyg tamsi srovė, ardydama sielos pamatus ir stumdama jos atplaišas juodos bedugnės link....
     „Mano Emilija, saulelė... jai iš ties nebuvo lengva vėl pereiti tą pragarą, vėl regėti tų pašlemėkų veidus... Teko iš naujo prisiminti anos nakties siaubą ir visą tai papasakoti. Gal ir gerai, jog mane liudyti pakvietė vėliau ir aš viso to negirdėjau, antraip nebūčiau ištvėręs, būčiau padaręs kokią kvailystę...“
     Jau buvo gili naktis, kai jis pasijuto sužvarbęs, ilgai išsėdėjęs virtuvėje. Krosnis seniausiai užgeso, nes pamiršo įmesti malkų...“Tiek to, - pamanė. – Miegoti vėsoje netgi sveikiau.“
     Kur beeitų, ką bedarytų, akyse ir mintyse - Emilija. Jis gulė ir kėlė su jos vardu, su jos paveikslu. Kartais net sudejuodavo, širdžiai suskaudus ypač geliančiai.
     Jis netvarkė Emilijos lovos. Jos kūno kvapas, likęs pagalvėje, paklodėse tapo jo švenčiausia relikvija. Kartais, kai ilgesys tapdavo nebepakeliamas, jis ateidavo į motinos - Emilijos kambarį, atklodavo antklodę ir įsikniaubdavo į patalą. Nors ir blėstantis, švelnus Emilijos kūno kvapas apglėbdavo visą jo esybę, iškankintą sielą  ir jis panirdavo į tą kvapą, lyg į svaiginantį okeaną... Tai buvo išdavikiškas savęs apgaudinėjimas, negelbstintis, bet dar labiau žudantis.
    Dabar vienatvė, rodėsi, visiškai nebepakeliama. Jis dar labiau paniuro ir užsidarė savyje. Nebemiela tapo keltis rytais, nebemielas tapo kasdieninis darbas, nebemielas nei dangus, nei žemė, nei gyvenimas apskritai. Dirbo kaip automatas, nes rankos iš įpročio prašėsi veiklos. Bet nebeskaitė knygų, nebežiūrėjo televizoriaus, nebesvajojo ir iš visų jėgų stengėsi neprisiminti nuostabių naktų, praleistų  su Emilija.
     Vakarais ilgai negalėdavo užmigti, gulėdavo lovoje atviromis akimis, o mintys ir prisiminimai jį stačiai prievartaudavo. Jis vydavo tuos saldžius vaizdinius tolyn, kol galop pasiduodavo. Jo rankos vėl prisimindavo Emilijos kūno linijas, jusdavo švelnios odos šilumą... Rankos kankinančiai ilgėjosi jos pečių, šlaunų, krūtinės... Begalinis ilgesys ir aistra kamuodavo ir degindavo visą jo gyvastį. Jis dusdavo, vartydavosi, kol, galop, skaudi rauda išsiverždavo iš sielos gelmių... Tuomet raudodavo, įsikniaubęs į pagalvę, keikdavo savo likimą, savo išvaizdą ir tą gamtos suteiktą stiprų gaivalą savyje.
     „Jei būčiau tiesus, dailus, gal ir būčiau galėjęs sužavėti Emiliją. Ji būtų mano. Man užtektų drąsos ir pasitikėjimo važiuoti pas ją, pulti į kojas, išsakyti visą savo jausmą... O dabar? Jokia moteris negalėtų manimi susižavėti, juo labiau gražuolė Emilija. Dieve šventas, turbūt vien tik žiūrėti į mane nėra labai malonu, ką jau kalbėti apie kitką... Bet juk Emilija BUVO su manimi. Ji iš tiesų buvo mano. Ji priklausė man. Ir jai buvo gera su manimi. Be jokios abejonės, buvo gera. Aš tai žinau. Tad, kaip čia yra? Vadinasi, aš neatrodžiau jai bjaurus ir atstumiantis. Vadinasi...“
     Toliau jis nebežinodavo, ką galvoti. Čia mintys imdavo strigti, painiotis ir prieštarauti viena kitai.
     Pavasaris atėjo kažkaip nelauktai ir staiga. Beveik savaitę trukęs lietus pasibaigė, skaisčiai sušvito saulė ir obelys apsipylė baltai rausvais žiedais. Visa gamta atrodė pasipuošusi ir laukianti šventės.
     Petras kiemo vidury taisė vežimo ratą. Staiga, akies krašteliu  jis pastebėjo kažką judant tolumoje. Gal ne pastebėjo, gal – pajuto? Nuo plento pusės jo sodybos lik kažkas ėjo. Moteris. Su nešuliu. Ant pečių - kuprinė, rankose kelioninis krepšys. „Viešpatie! Emilija! Tikrai ji! Tikrai!“ Petras metė plaktuką į šoną ir pasileido bėgti, kiek tik išgalėjo jo kreivas kūnas.  „Ji taip sunkiai neša...“  Jaudinosi. Bėgo nosies tiesumu per suartą lauką, kad tik greičiau pasitiktų, tad klupinėjo ir nervinosi...
     Kai uždusęs pribėgo, ji pastatė krepšį ant žemės ir tarė:
- Aš noriu būti su tavimi, Petrai. Visuomet. Iki gyvenimo pabaigos. Ar priimsi mane?..
     Jis suklupo šalia ir apkabino jos kojas.

(pabaiga)