Senutė, sunkiai vilkdama krepšį su tuščiais buteliais, pėdina paežerės smėliuku. Neklusnios kojos kabinasi už suplaktų pakrantės žolių. Atsidūsta, apsidairo, nerangiai ropščiasi į prirakintą naujutėlaitę, drožiniais padabintą, dažais kvepiančią valtį. Atsipūs mažumėlę. Laiminga sėdasi ant suolelio, mielu žvilgsniu nulydi praplaukiančias gulbes…
Staiga į palaikius drabužėlius dantimis įsikerta vilkšunis. Iš siaubo nelaimėlė užsimerkia, nors nematys smailų ilčių draskomo kūno...
- Šaunuolis, Lordai! Bastosi visokie… Nespėji plauti. Kitą kartą nelįs… Ateik, gardėsį gausi.
Rudenį vietoj išpuoselėtos valties randu tik kelis švendrais   apaugusius lentgalius. Buvusios grožybės – nė kvapo.
-  Neseniai čia ištaigingas laivelis puikavosi, - užkalbinu ant kelmuko įsitaisiusį žveją.
- Perkūnas į šipulius suskaldė. Nedaug trūko… Būtų ir šeimininką nudėjęs. O kodėl jums visa tai parūpo?
- Nieko ypatingo. Norėjau tik pasitikrinti, ar nuojauta
manęs neapgavo.
-    Kurgi apgaus, jei per tą valtį ir šunį jau niekam paežerėj vietos neliko,- santūriai šyptelėjo vyriškis ir įsistebeilijo į trūkčiojančios  meškerės galą.