Dangaus Šešėlis sparnais plieniniais žemėn nusileido,
Išdraskė žemės patalą aštrių nagų šuka,
Išbarstė plieno rožių puokštę margą,
Laukuos pasėjo sėklų mirtinų...

Visa gamta iškarto išgąstį pagavo –
Tokios tamsos nematė dar lig šiol:
Aplink į krūmus žvėrys išsilakstė,
Užtemdė dangų paukščių klegesys...

Bejėgis buvo, užstojęs kelią, ažuolas stiprus –
Įveikti paukštį negandos pabandė:
Nulaužė jo šakas sparnų gūsiu stipriu,
Kamienas iškapotas lig šerdies snapu...

Kadais stiprus is tvirtas medis buvo –
Globojo žvėris ir paukščius miškų;
Dabar tik lūženos medienos likę –
Gailias raudas turės klausyt žmogus...

Dangaus Šešėlis vėlei siaučia –
Niokoja, griauna viską iš peties.
Iš savo kelio visą šluoja –
Po jo nelieka nė šakos sveikos...

Kaip viesulas, galingas ir smarkus,
Praūš po žemę ir galop nurims.
Tik įtūžio paliestuosius kraštus,
Ilgus reikės dar gydyti metus...

2011-02-11