Alsuojantis vėsą
Nulinguoja palangėm baltų orchidėjų karietos,
išsidraiko sūpuodami vėją užuolaidų karčiai.
Tokią naktį, kai tyruose sielos nerandama vietos,
atrisnoja kažkas – į krūtinę dunksėdamas sparčiai.
Senas miestas užmiega, tik kuždasi pasakų puslapiuos
pabučiuotos gražuolės, nykštukai, narsuolių skeletai.
Debesų karavelės atplaukia tamsa išsipusčiusios,
salvės nuojautų persmelkia visa tai būnant prieš lietų.
Naktį tokią nemiega ir gatvėmis klaidžioja skersvėjai,
įsibrauna pro langus ir žvakėse liepsną suplėšo.
Pastuksena pirštukais lašai – tiktai niekas neperspėja
mano sapno arkliuko, į delnus alsuojančio vėsą...