Kai tuopų viršūnės juokingomis kregždėmis žongliruoja,
O šiandiena su medum mano regėjimą sutrina,
Einu aplink kvėpuojančius ir miegančius šešėlius
Nebe valandas.
Mano kraujo antspaudas džiūstančių debesų nenuplaunamas,
Štampas nuo kylančios saulės ryškėjantis.
Apanku.
----------------------------------------------------------------------
Aš švytuoklė, aš mažas bokštas,
Ir rankos drebančios ant išdžiūvusios žemės.
Aš šimtai eifelių – lipk į mane.
Tik nepamesk laiptų skaičiuotės,
Aukštai tyla pulsuojanti skrynelėje guli.
----------------------------------------------------------------------
Mano sesės žalčiams vainikus pina,
Nė viena man nerūpi.
Jų kojos, žaliais dumbliais apaugančios,
Be pėdsakų slenka upėmis.
Tiek, kiek pavydėjau, jų kojos susibraižė...
Raudonos upės.
Spalvos nematau.
----------------------------------------------------------------------
Kas išeina, visada slenkstį pamiršta,
Sugrįžęs nespėja parodyt besikeičiančio veido.
Alyvų duona tunelius susemia.
Jei Tu užsimerksi,
Aš trupiniu šiandien pabūsiu.
-----------------------------------------------------------------------
Tiltų per upę keliasdešimt nutiesta,
Vanduo dabar tik požeminis.
Ir aklųjų takas pavogtais turėklais
Šiandien – Brailio raštas,
Kulniukais moteriškių parašytas.
Kiekviena raidė mano lazdelei tinka.
------------------------------------------------------------------------
Taupei raides, tik išsivėpimus žarstei.
Dabar mano vaizduotėj skamba žodžiai,
Be taškų Tavo pavogtų ir varnelių.
Tu niekad nesukalei inkilo.
Dabar aš nematau juodos,
Mane veda tik tyla pulsuojanti.
Jaučiu užsidarantį žalvario dangtį –
Ateik į bokštą tolimiausią.