Karalius Akūbas (II veiksmas)

II veiksmas

Rotušės aikštė, tik šįkart žmonių vos vienas kitas. Iš amatininkų dirbtuvių likusi tik viena kalvė. Kalvis nuobodžiai ir ritmingai kala kūju. Prie jo ritmo prisitaikęs senas smuikininkas, apdriskusiais rūbais, griežia Ravelio „Bolero“. Sena čigonė pasiruošusi nutverti kiekvieną praeinantį. Keletas elgetų, apsirengusių nudriskusiomis karinėmis uniformomis, - karo invalidai: katras be akies, kitas be rankos, dar vienas su ramentais tik su viena koja, kitas perrišta galva, kontūzytas. Protarpiais pasirodo ir apdriskę vaikigaliai. Prisiglaudęs prie pastato sienos jaunas karininkas tvarkinga uniforma. Kažko laukia, nes dažnai žvilgčioja į bokšto laikrodį.

Berankis. Tfu, prakeiktas lietus, ir pasislėpti nėra kur.
Bekojis. Vis tiek galas, ar slėpsies, ar ne.
Beakis. Aš tai žiūriu, kalvis kaip kalė, taip kala. Jam visada gerai, ar karas, ar taika.
Berankis. Kuom jau tu te žiūri? Šikna kiba?
Beakis. Juokis juokis, baigėsi ir tavo geros dienelės.
Berankis. O ko jam bus blogai? Išmintingas kalvis, kiek yra, tiek ir užtenka, o aš taigi durnas buvau, kad veržiausi į tą karą, maniau,  kuom pirmesnis pateksiu į tą Lėktuvą, tuom daugiau ir gausiu trofėjų. O tokį užtikrintą biznelį turėjau, kiekvienas policajus iki žemės man lenkėsi. Pigi kontrabanda!
Bekojis. Visi kvaili buvom. Man, galvoji, blogai buvo zakristijoj tarnauti? Ir pavalgęs, ir pagėręs, ir dar kokią moteriškę po klebono užversdavau. Ale tai nedavė Dievas „gana“, vis dar kažko ieškai. O dabar klebonas net išmaldos pagaili, kur jau man ten apie tarnybą galvoti.
Berankis. Tai kur gi tu jam ten ant vienos kojos prišokinėsi per mišias, parapija negyvai užjuoks, strakalas, cha cha cha.
Beakis. O aš girdėjau, matyt nemačiau, kad kalvis dar ir budelio pareigas atlikti apsiėmė. Ešafoto dabar nestato, kad žmonių nepiktinti, tai įformino kalvį naktiniam darbui.
Berankis. Tu nori pasakyti, kad kalvis dieną geležį kala, o naktį ant to paties priekalo galvas žmonėm kapoja?
Beakis. Matyt nemačiau, ale girdėt girdėjau. Eik pasiklausk, kad netiki.
Berankis. Dar ko, nori, kad jis man ir kitą ranką rekvizuotų?
Bekojis. Kažką aš irgi esu girdėjęs. Dingsta žmonės, kurie prieš valdžią pasisako arba prieš karą. O naktį į aikštę tikrai nieko neįleidžia: ėjau pasivaikščioti vakar, miegas neėmė, apie papus galvoti pradėjau, manau, gal surasiu nakčia kokią papingą. Tai čia prie įėjimo sargybinis manęs neleido.
Berankis. Bet tu, kai kojos netekai, labai vaikštingas patapai.
Bekojis. Eik tu, vaikštingas, gi sakau, už papų paimti norėjau.
Kontūzytas. Lyja. Visai kaip Lėktuve. Ten visada lyja. Ar mes dar Lėktuve?
Beakis. Žabale, apsižvalgyk, taigi čia tavo aikštė. Čia savo triūbą pūtei kas valandą.
Kontūzytas. Trimitas. Tai buvo trimitas. Aš prisimenu. Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. (Mėgdžioja trimito signalą).
Berankis. Ei, užteks, prišauksi čia policiją.

Čigonė (priėjusi prie atsisėdusio ant suoliuko smuikininko). Oi kaip gražiai groji, ponuli, oi kaip miela klausyti.
Smuikininkas. Aha, gražiai lyja, ponia, gražiai. Gerai, kad skėtį turiu, kitaip instrumentui būtų šakės.
Čigonė. Sakau, duok ranką, pabursiu, visą teisybę pasakysiu.
Smuikininkas. Kur jau ten man, per senas, kad kokį dvidešimt metelių atgal, tai dar sugročiau su orkestru Bachą. Dabar jau pirštai ne tokie greiti, o Bachas reikalauja virtuoziškumo.
Čigonė. Išbursiu, sakau, pasakysiu, kas bus, į ateitį tavo pažvelgsiu.
Smuikininkas. Girdėjot mane anksčiau? Ačiū, tikrai esu sujaudintas, ponia. Gal norit sumuštinio?
Čigonė. Ačiū, neatsisakysiu. Mano taboras pasitraukė į ramesnius kraštus - čigonai nemėgsta palapines statyti kur karas vyksta, tik aš jau per sena keliauti. Bandau viena kaip nors išsilaikyti, bet žmonės visai nuskurdinti, patys nieko neturi, todėl teks man turbūt į dangų keliauti.

Bekojis. Ale matai, muzikantas, o visai kurčias.
Beakis. Muzikantai visada taip, nuo muzikos apkursta. Bethovenas... ir kiti.
Berankis. O kareiviai nuo karo apanka.
Beakis. Juokis, juokis.
Kontūzytas. Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. Ten akustika labai gera. Šalis maža. Garsas atsimuša į miško masyvą ir nuskrieja slėniu iki upės, tada paskęsta vandenyje. Turi vėl pūsti. (Mėgdžioja trimito signalą).
Berankis. Ei, kiek tau sakyt, gana triukšmauti. Va, ir policiją prišaukei.

Artėja policininkas.

Policininkas. Ei, driskiai, ko nerimstat? Bananų pasiilgot? Nežinot, kaip elgtis viešoje vietoje, ką?
Berankis. Žinom, žinom, ponuli, karą prisiminėm, tai susijaudinom truputį. Atleisk, daugiau taip nebus.
Policininkas. Tai mat, žiūrėkit, valkatos. Ar daug prisielgetavot?
Bekojis. Tai iš kur gi? Žmonių visai nėra. Oras nekoks, pats matot.
Policininkas. O man nusispjaut. Norit čia sėdėti, krapštykit mokestį iš kur norit. Kad  iki pietų susimokėtumėt, skarmaliai.
Berankis. Ar seniai čia lanksteisi man, kad tik duoklę į priekį sumokėčiau, o dabar jau visai į šunį pavirtai.
Policininkas. Dar tu čia man bambėsi, šiukšle. (Pradeda talžyti bananu Berankį).

Jaunas karininkas abejingai stebi šią sceną, vis pasižiūri į bokšto laikrodį ir į aikštę. Senasis muzikantas irgi neatsigręžia, valgo sumuštinius, užsigerdamas kava iš termoso. Čigonė valgo su juo kartu.

Kontūzytas. Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. Ten visada lyja. Garsas toks skaidrus, nuplautas.
Policininkas. Tpfu, suskiai prakeikti. Žiūrėkit, kad man be triukšmo, kitaip ieškositės vietos kapinėse, smirdžiai. (Nueina)

Aikštėje pasirodo moteris su vaikišku vežimėliu. Akimis lyg ko ieško, bet tuoj prie jos prišoka čigonė.

Čigonė. Oi, susimildama, duok monetą, visą tiesą pasakysiu, ir kas buvo, ir kas dar tavęs laukia. Ir tavo mažylio.
Liepsna. O iš kur žinai, kad čia berniukas?
Čigonė. Oi, ponia brangi, aš viską žinau, viską matau – graži ateitis tavęs laukia, ir vaikelio gyvenimas bus vienas džiaugsmas, tik pinigėlio negailėk, viską išbursiu, nesigailėsi.

Skubiai prieina jaunas karininkas.

Jaunsuma. Šalin sene, atsibodai. Sveika, Liepsna. Ji čia niekam praeiti neduoda, prie visų kabinėjasi. O atspėjo, kad berniukas, tai iš vežimėlio, juk mėlynas, kaip tu nesupratai?
Liepsna. Ak tikrai!
Jaunsuma. Prisėskim, senis kurčias, mums netrukdys.

Atsisėda ant suoliuko muzikantui už nugaros.

Kaip aš tavęs pasiilgau, brangioji! Norėčiau apkabinti.
Liepsna. Ne, jokiu būdu, net nežinau, ar manęs nesekė. Tavo laiškas gryna kvailystė, kaip tu galėjai rašyti karalienei?
Jaunsuma. Kai sužinojau, kad ištekėjai už karaliaus, vos smūgio negavau. Ir tik praėjus keturioms dienoms po mūsų išsiskyrimo!
Liepsna. Tu pats manęs išsižadėjai. Tu mane palikai.
Jaunsuma. Atleisk, Liepsna, nežinau, kodėl taip pasielgiau, jaunas buvau, kvailas.
Liepsna. Jaunas. Tu ir dabar jaunas, gal ir dabar kvailas?
Jaunsuma. Ne, Liepsna, dabar suprantu, koks asilas buvau, tokią merginą... Bet tu, kaip tu galėjai taip iškart mane pamiršti?
Liepsna. Prisimink, kad pats liepei tave greičiau pamiršti ir susirasti kitą, tai aš ir pasistengiau.
Jaunsuma. Nemaniau, kad taip pažodžiui vykdysi mano paliepimą.
Liepsna. O kas man liko daryt? Atvažiavo vieną dieną karalius su kažkokiu savo pavaldiniu, aš tuo metu lapus grėbojau prie namo. Tas pavaldinys ir sako, ar aš Liepsna būsiu? Nu aš, sakau. Tai va, Liepsna, karalius pas tave pirštis atvyko. Koks karalius, ką čia kliedi, žmogau, sakau jam. O jis rodo į kažkokį tipą kitapus gatvės prie dviračių stovintį ir sako: Taigi va – karalius, ar nepažįsti? O aš jo kaip gyva nesu mačiusi, tai liepiau dokumentus parodyti, maža kokie apsišaukėliai slampinėja. Parodė pasą, akurat, parašyta Karalius Akūbas, iš Ūbų dinastijos, portretas, antspaudai, viskas tikra. Kas man beliko? Ar galėjau karaliui nepaklusti? Liepė per tris minutes susiruošti ir nuvežė dviračiais iki artimiausios bažnyčios, ten ir sutuokė. Paskui į rūmus atvažiavome, pasirodo viskas tiesa, karalienė aš, net silpna pasidarė. O po kiek laiko pasijaučiau nėščia.
Jaunsuma. Netikiu, kad karalius nagus čia prikišo, nu netikiu, Liepsna, juk tu tik mane mylėjai, negalėjai to senio prisileisti.
Liepsna. Visai jis ne senis, vyras kaip vyras.
Jaunsuma. Baidyklė jis ne vyras, tu žinai, kas yra tikras vyras, netikiu, kad jį prisileidai.
Liepsna. Tik to atėjai?
Jaunsuma. Na matai, juk aš teisus, vadinasi, ir vaikas mano. Parodyk.
Liepsna. Jis miega. Akys labai gražios, gaila nematysi. Ko norėjai, Jaunsuma, negi nematai, kaip širdį man draskai, čia pasitrauki, čia vėl staiga kaip jaunas mėnulis pasirodai? Išnyk, visam laikui išnyk, ramybės noriu.
Jaunsuma. Na ne, dabar tai jau nebūsiu toks beprotis. Liepsna, myliu tave visa širdim ir sūnų mūsų myliu. Noriu prie jūsų arčiau būti. Grįžau atostogų po metų tarnybos. Nenoriu vėl grįžti į Lėktuvą, bjauri šalis ir žmonės kažkokie trenkti. Čia tau šypsosi, o už pakampės peilį į nugarą smeigia. Atsibodo tas netikrumas, nežinai kada galą gausi. Paprašyk karaliaus, kad man prie dvaro kokią vietą parūpintų, tada ir mes dažniau sueisim.
Liepsna. Ką aš jam pasakysiu? Kad vaiko tėvui ministerijos reikia?
Jaunsuma. Na ne, pasakyk, kad pusbrolis arba klasės draugas grįžo atostogų, gerai tarnavo, protingas, kalbas moka, gal bus kokio sekretoriaus ar pasiuntinio vieta. Juk tokių vietų tikrai galima rasti. Tu tik pasistenk.
Liepsna. Gerai, turiu eiti.
Jaunsuma. Palauk, Liepsna, o kaip gi mes? Kada galėsiu pas tave ateiti?
Liepsna. Gal šįvakar susitikim. Ateik prie rūmų vartų, atsiųsiu vaikiną, kuris dabar karaliui patarnauja, kad tave įleistų.
Jaunsuma. Ačiū, Jūsų Didenybe. Kaip noriu tave išbučiuoti. Ir sūnų.
Liepsna. Na, liaukis, pakentėk. Tikėkimės, kad niekas nesekė. Iki pasimatymo.
Jaunsuma. Iki, Jūsų Didenybe.

Abu išeina į skirtingas puses.

Berankis. Ar girdėjai ką nors?
Beakis. Nieko, labai tyliai šnekėjo.
Bekojis. O atrodė lyg įsimylėję būtų.
Berankis. Taigi, o net nepasibučiavo. Kažkas čia negerai, kažką jie slepia.
Bekojis. Labai keista, ko slėpti, jei myli.
Berankis. Taigi aišku, nelegali ta jų meilė.

Prieina smuikininkas. Tai Atliejus.

Atliejus. Ei, driskiai. Šekit po banknotą. Girdėjau, kad nepatenkinti esate dėl karo, nukentėjote nuo jo?
Berankis. Ačiū, ponuli. Patenkinti, labai patenkinti, niekuo nesiskundžiam. Už ką taip dosniai mus aprūpinai?
Atliejus. Gausite daugiau, jei ateisite į komisijos posėdį ir paliudysite savo nuostolius dėl karo.
Bekojis. Kad paskui mums galvas nuimtų? Ačiū, mes ir taip ne po visą kūną turime, o dar galvos neteksime.
Berankis. Sakote daugiau gausime? Tada paliudysim, žinoma. Koks čia mūsų dabartės gyvenimas po tokio karo?
Beakis. Kada reikia ateiti?
Kontūzytas. O kur mano trimitas?
Atliejus. Pašauksiu, kai reiks. Tik jūs neapsigalvokit, šunsnukiai.
Berankis. Ne, šeimininke, kad triskart tiek duosite, tai ką nori paliudysim.
Beakis. Taip, laisvai.
Atliejus. Bus, sumokėsiu. (išeina)

Beakis. O tu sakei, kad jis kurčias.
Bekojis. Tu irgi sakei. Dar sakei, kad visi jie tokie, pradedant Mocartu.
Beakis. Bethovenu. Mocartą nunuodijo.
Berankis. Visi jie muzikantai apsimetėliai – kas kurčią primeta, kas aklą, o kas nunuodytą arba  kontūzytą. Bet matei, kaip jį prispaudžiau, kad trigubai mokėtų?
Bekojis. Tu moki derėtis, senas prekybininke.
Beakis. Tai paūšim.
Bekojis. Manai, blogai mums nebus?
Berankis. Manau, nebus. Manau, jis kažką prieš valdžią rezga, jei lėks galva, tai jo pirma, o mes ir taip jau nuskriausti likimo. Ką dar mums gali padaryti?
Bekojis. Gal tu ir teisus, kas nerizikuoja, ...
Kontūzytas. O prieš ką liudysim?
Berankis. Ar tau ne vis tiek, klišiau? Prieš savo motiną liudysi, patenkintas?
Kontūzytas. Tik ne prieš Lėktuvą. Ten akustika labai gera.

Salė įrengta kaip šokių studija – veidrodžiai, fortepijonas. Karalius Akūbas, vilkintis sportine apranga akomponuojant Jongautui, sušoka improvizuotą šokį.

Pontelionas. Bravo, Jūsų Didenybe, tai buvo nepakartojama.

Jongautas išeina. Karalius Akūbas prausiasi praustuvėje, po to persirenginėja.

Karalius Akūbas. Smagu tave vėl matyti, Pontelionai.
Pontelionas. O jau man kaip širdis daužosi vėl namuose atsidūrus. Pasiilgau, tiek laiko prabėgo.
Karalius Akūbas. Žinia, laikas nestovi. Tik kad namai tavo dabar Lėktuve, Pontelionai, viskas kaip norėjai.
Pontelionas. Taip taip, kaip tik taip ir norėjau, ale...
Karalius Akūbas. O mes čia irgi jau apsipratom be tavęs, žinoma, sunku buvo pradžioje, bet paskui štai šį vaikinuką  priėmiau, Jongautą, tai jis labai greit reikalus perprato: popierius visus mikliai tvarko, raštus įvairiausius, pasisakymus, kalbas rašo, be to, kaip matai, ir šokių pamokas man teikia, ko tu nemokėjai, rūpinasi mano išvaizda, pagal išsilavinimą yra rūbų dizaineris ir prima balerina, žodžiu, trys viename, kaip sakoma, o taip juk daug ekonomiškiau - ką tris žmones samdyti, tai vienas apsidirba. Žinoma, algą jis trigubą gauna, bet sveikatos, socialinis draudimas vienas, supranti?
Pontelionas. Taip taip, matau, pasikeitimai didžiuliai. Jūsų ir atpažint negalima, toks stilingas tapote ir net atjaunėjote. Tik iš kur pinigų gaunate tokiems apdarams? Negi Atliejus labdaringesnis pasidarė?
Karalius Akūbas. Ne, Atliejus kaip buvo, taip ir liko nagas, o dar tai, kad jo dukters nevedžiau, visai vargšelį supykdė. Tu juk pameni, kaip jis niršo, kai mes susituokę grįžom.
Pontelionas. Pamenu, kaip tokį snukį pamirši.
Karalius Akūbas. Bet visai neduoti pinigų jis negali, pagal įstatymą man priklauso smulkioms išlaidoms. Tik dabar tų pinigų aš jau neprageriu, kaip anksčiau, tai šitokiu būdu ir susitaupau garderobui.
Pontelionas. O karalienė kaip į tai žiūri?
Karalius Akūbas. Liepsna? Jai viskas patinka. Bet tu geriau paklausk kaip įpėdinis.
Pontelionas. Kaip įpėdinis? Vardą kokį parinkote?
Karalius Akūbas. Jokūbas. Jokūbas iš Ūbų dinastijos. Nerealus mažylis, nuostabaus grožio vaikas. Niekada negalvojau, kad taip berniuką pamilsiu.
Pontelionas. Tai nieko nuostabaus – jis gi Jūsų sūnus.
Karalius Akūbas. Tikrai taip, gali neabejoti. Galiu nebent sultimis pavaišinti, stipresnių gėrimų nelaikau. Gersi? (pila į stiklines sultis).
Pontelionas. Aišku mieliau burnelę išmesčiau, bet kad nėra, tai ir sulčių neatsisakysiu.
Karalius Akūbas. Neatsisakyk, neatsisakyk.
Pontelionas. O kaip šalis, kaip žmonės? Ką kalba, ar nebruzda?
Karalius Akūbas. Nebruzda. Karo metas, o pagal karo meto įstatymus už bruzdėjimą galva lekia. Emigraciją sustabdėm. Pensinį amžių prailginom, beveik pusės pensijų mokėti nereikia. Darbo atsirado, mirtingumas didelis, tai laidojimo verslas klesti. Tokiu būdu ekonomika po truputį kyla iš duobės.  
Pontelionas. Matau, kad mane beveik ir užmiršote, Jūsų Didenybe, nei karto neparašėte, nepasiteiravote, kaip sekasi.
Karalius Akūbas. Na ką tu, Pontelionai, kaip galiu tave pamiršti, tiesiog tie visi pasikeitimai labai daug laiko atima, šeima, tarptautiniai santykiai ir visa kita. O visą karo eigą aš, be abejo, seku, žinau ir džiaugiuosi tavo pasiekimais. Juk tu dabar vos ne lygus su manimi –  valdai Lėktuvą, ko ne karalius, a?
Pontelionas. Valdau. Taip tik atrodo. Pasikeitė lėktuvai, neatpažįstamai pasikeitė. Arba pakeitė juos kažkas. Anksčiau tokie nebuvo, galėjai kada nori juos užiminėti. O šįkart kaip buvo, tikriausiai girdėjot, gyvi po dviračiais lindo, susiėmę už rankų. Jokio ginklo, nei vieno šūvio, tik gyva dainuojanti siena. Skaudu buvo per tokią sieną dviračiais skverbtis. Ir kas juos tų dainų išmokė?
Karalius Akūbas. Kas? Išsiaiškinai?
Pontelionas. Kiek pavyko sužinoti, tai lyg kažkoks muzikos profesorius, bet dar nežinau nei kas toks, nei kur jį rasti.
Karalius Akūbas. O kas per dainos?
Pontelionas.  Visos apie laisvę.
Karalius Akūbas. Tai negerai, tokios dainos prie gero nepriveda. Turi rasti tą profesorių, Pontelionai, tai tavo labui, lengviau bus lėktuvus ant kelių parklupdyti, kai giesmę iš jų krūtinės išplėši ir dainių jų  amžinai nutildysi.
Pontelionas. Ech, lengva pasakyti, tik jie visi, kurie aršiausi, į miškus sulindę ir iš ten partizaninį karą veda, o mūsų kariuomenė prie tokio karo nepratusi ir dviračiai miškuose dažnai klimpsta, jau geriau, sakau, arkliai būtų.
Karalius Akūbas. Arkliai netinka, juos šerti reikia. Raitelį ir arklį – dvigubos išlaidos, o dviratis ėsti neprašo, paskaičiuok kiek susitaupo.
Pontelionas. Miestuose tai lyg ir viskas ne taip blogai, žmonės atvirai priešiškumą demonstruoti prisibijo, nors progai pasitaikius žiūrėk tai vienur, tai kitur kokią demonstraciją organizuoja, žvakelių deginimą mėgsta, pavienius karių užpuolimus.  Žodžiu, tikros ramybės nėra. Tiesą sakant, karaliau, nusivyliau aš valdžia ir atvykau vėl į ankstesnę vietą prašytis.
Karalius Akūbas. Na ką tu, Pontelionai, per anksti praskydai, viskas susitvarkys, sugausim tą profesorių, miškus iškirsim, kad partizanams slėptis nebūtų kur. O medieną parduosim ir ekonomiką savo šalies pataisysim. Čia gerą mintį tu man pakišai, kaip kraštą iš krizės prikelti. Tai nustebs Atliejus. Mediena žinai kaip eina pasaulyje?
Pontelionas. Taip taip, kodėl pats to nesugalvojau?
Karalius Akūbas. O vieta tavo dabar užimta, Pontelionai, trims metams su tuo Jongautu kontraktą pasirašiau. Jei jį be priežasties nutrauksiu, kokias baudas turėsiu mokėti? Taip kad pakentėk, brangusis, susitvarkys viskas. Atsiųsiu artimiausiu metu pastiprinimą. Paskelbsiu naują mobilizaciją ir atsiųsiu, pamatysi. O tu tuo tarpu ruošk pjūklus, kirvius ir vežimus medienai gabenti. Pasipils gražaus pinigo į iždą.

Įeina Jongautas. (Kartu galėtų įeiti ir choras, pasidabinęs „Žalgirio“ klubo atributika arba persirengęs Go go šokėjomis, arba ir tas, ir tas.)

Jongautas. Metas žaisti krepšinį, mano Karaliau.
Karalius Akūbas. Matai, režimas. Nieko nepadarysi, turiu paklusti.
Pontelionas. Ką jūs ruošiatės žaisti?
Karalius Akūbas. A, tu gi nežinai. Jongautas tokį žaidimą sugalvojo: sviedinį į krepšį įmesti, supranti?
Pontelionas. Ne.
Karalius Akūbas. Į skylę.
Pontelionas. O kam?
Karalius Akūbas. Na, kas daugiau įmeta, tas laimi. Eik su mumis, pamatysi.

Visi išeina.

Atliejaus apartamentai. Girdėti kamuolio bumpsėjimas.

Atliejus. Ir vėl tas prakeiktas kapšinis.
Grosmindė. Ne kapšinis, tėvai, krepšinis.
Atliejus. O koks skirtumas, kvailas žaidimas. Dabar visą valandą ramybės nebus, nors bėk iš namų. Jau geriau jis gertų.
Grosmindė. Tėvai, tu pats norėjai, kad viskas girdėtųsi, todėl liepei sienas suploninti, tai dabar viskas ir girdisi.
Atliejus. Tik ne šito prakeikto žaidimo aš norėjau, norėjau girdėti ką jis kalba, ką mąsto, ką planuoja veikti ir panašiai. Na, bet guodžia bent tai, kad viskas greit baigsis.
Grosmindė. Ką tu turi galvoje? Kas baigsis?
Atliejus. Galvoje, vaikeli, aš daug ką turiu. Ir pirmiausia, man regis, tu greit ištekėsi. Paliksi mane, savo seną tėvą (apsiverkia).
Grosmindė. Tėvai, gana tų cirkų, kalbėk rimtai.
Atliejus. Gerai, rimtai. Taigi, sutikau šiandien labai patrauklų jaunuolį, kuris, neabejoju, su malonumu ves tave.
Grosmindė. Kur sutikai? Iš kur ištraukei, kad jis ves mane? Ar jis mane pažįsta? Aš jį pažįstu?
Atliejus. Manau, kad jūs abu vienas kito nepažįstat, bet tai nesvarbu.
Grosmindė. Tai kodėl nusprendei, kad jis mane ves? Jis taip sakė? Tu su juo kalbėjai?
Atliejus. Dar nekalbėjau, bet pakalbėsiu, pažadu.
Grosmindė. Manai aš jam patiksiu?
Atliejus. Tu jam patiksi, tą aš tau taip pat galiu pažadėti. Bet, žinoma, nepakenktų tau susilaikyti nuo saldumynų, tą seniai sakiau, ir galėtum kartais pasimankštinti. Matai, Jo Didenybė, reikia pripažinti, smarkiai pasitempė, kai nustojo gerti ir ėmė sportuoti. Šia prasme galėtum iš jo pasimokyti.
Grosmindė. Žinai, tos tavo staigmenos mane į kapus nuvarys. Aną kartą sakei, kad tapsiu karaliene, bet karalius pasirinko kažkokią provincialę.
Atliejus. Na taip, aną kartą jis mikliai mane apsuko. Bet dabar viskas bus kitaip – pamatysi, dar bus taip, kad tau tą įpėdinį teks auginti.  Tu juk sakei, kad jis tau labai patinka.
Grosmindė. Bet tėvai, o kaipgi karalienė? Kur ji dėsis?
Atliejus. Kol kas nieko negaliu tvirtinti, tik nujaučiu bręstant valstybėje išdavystę.
Grosmindė. O siaube, ir kas tai turi būti – karalienė?
Atliejus. Galimas dalykas ir ne tik.
Grosmindė. Man jau silpna darosi, einu prigulsiu. Nepasakok man nieko daugiau.
Atliejus. Taip, eik prigulk, mieloji Minde, tik prieš tai surask man Petliejų, tegul kuo skubiau čia pasirodo.
                        Grosmindė išeina. Įeina Petliejus.

Atliejus. O, tu jau čia? Greitas, tai gerai. Mums reikia greitų sprendimų.
Petliejus. Ar kas nutiko? Valstybė pavojuj?
Atliejus. Su tokiu karaliumi valstybė visada pavojuje.
Petliejus. Taip, nesiginčysiu, neryžtingumas galiausiai mus pražudys. O sakiau Jo Didenybei, leiskit užkurti didelį gaisrą, kiek to Lėktuvo tėr, per savaitę būtų supleškėjusi ta jų nykštukinė valstybėlė ir tada būtume ant pamatų naują pasaulį sukūrę, pagal savo brėžinius, pagal savo supratimą.
Atliejus. Palauk, palauk, Petliejau, tu nieko nesupranti, karas ne tam reikalingas, kad viską sugriautum. Ką mes veiksim su ta jų valstybe be lėktuvų, be jų turtų, nors kokie ten turtai, žinoma, bet vis tiek – jeigu jau kartą užpuolei, tai turi parodyti priešui savo valią, jėgą ir ko tu iš jo nori. Karas – tai ne koks pasivaikščiojimas po mišką, ieškant baravykų. Karas – tai menas, filosofija ir kūryba. Karui reikia rimtai ruoštis, tik tada gali tikėtis sėkmės, o tau ši užduotis nepavyko.
Petliejus. Atleisk, kaltas.
Atliejus. Aš tai atleisiu, o istorija, tauta, valstybė ar pasigailės? Ar pagalvojai apie tai tada, kai taip karštai parėmei šią avantiūrą?
Petliejus. Maniau, kad tai nors kažkoks šansas  pelnyti šlovę Tėvynei. Tai negi reikės už tai atsakyti?
Atliejus. O kaipgi, šalis nuskurdinta, žmonės nepatenkinti, karas neatnešė laukto ekonominio efekto.
Atsakyti reiks.
Petliejus. Bet tu juk gali padaryti taip, kad šešėlis kristų ne ant manęs?
Atliejus. Galiu, Petliejau, jei nuo šiol paklusi tik man. Ir visa kariuomenė bus mano pavaldume.
Petliejus. Tą aš tau šventai prisiekiu.
Atliejus. Tada nušviesim padėtį šitaip:
                                                            tu ne kaltas, tu tik kariškis.
                                                            Jo Didenybė nesugebėjo
                                                            tau tinkamai  atskleisti
                                                            išpuolio tikslų,
                                                            todėl ir kapstomės
                                                            šiame gėdingame kare,
                                                            kuriam ir galo nematyti.
Turime skubiai sukviesti valstybės tarybą ir iškelti atsakomybės klausimą už šią avantiūrą ir už tai, kad ji iki šiol taip gėdingai tęsiasi. Supranti?
Petliejus. Tu nori surengti apkaltą karaliui?
Atliejus. Dabar tu supratai teisingai.
Petliejus. Bet ar užteks apkaltai balsų?
Atliejus.
                  Paspausk ką reikia,
                  pagrasink mobilizacija,
                  kiti manęs klausys,
                  man įsiskolinę.
                  Ir dar, beje,
                  kai kils klausimas,
                  kas perims laikinai
                  valstybės vairą,
                  pasiūlyk mano
                  kandidatūrą.
                  Pats siūlyti save
                  Aš negaliu.
Petliejus. Gerai, Atliejau, būtinai.
Atliejus.
                  Tarybos posėdį sušauk vidurnaktį,
                  o iki to laiko paruošk narsuolių būrį
                  ir būk man po ranka.
                  Didingi įvykai pilyje bręsta.
Beje, rotušės aikštėje sutikau keturis karo invalidus. Jie man reikalingi, surask juos ir atvesk čia. Jie liudys prieš karalių.
Petliejus. Žinau apie ką kalbi, esu juos matęs. Tai aš ir eisiu.
Atliejus. Eik ir greit sugrįžk.


Karalius Akūbas. Eik, Jongautai, paruošk man vonią. O tu, Pontelionai, skubiai grįžk į Lėktuvą. Man tik ką pranešė, kad Atliejus vidurnaktį skubiai šaukia tarybos posėdį. Manęs jis dar neinformavo, pasakys paskutinę minutę, kad negalėčiau pasiruošti. Gerai, kad turiu savas ausis rūmuose. Pontelionas. Bet gal, sakau, sulaukti ryto, dabar gi esu pavargęs po krepšinio ir nevalgęs, negi taip skubu?
Karalius Akūbas. Skubu, Pontelionai, skubu, jeigu jau nakčia jis kviečia tarybą, tai gali būti rimta. Manau jis ruošia perversmą.
Pontelionas. Tai gal ir Jums reikėtų trauktis? Kartu numintume į Lėktuvą.
Karalius Akūbas. Negaliu, manęs tuoj pasiges ir ims vytis, o tavęs neieškos, bent jau iškart. Be to, užtempsiu laiką, kad galėtum kuo toliau pabėgti. Jei su manim kas atsitiks, tau Jongautas pašto karvelį atsiųs, tada sukelk prieš Atliejų lėktuvus. Pakeisk  veidą, pasiskelbk išvaduotoju ir vesk savo tautą prieš užkariautojus. Pamatysi, lėktuvai pamirš, kad kolaboravai, masėms patinka visokie perbėgėliai ir seks tavimi, kad tik išsikovotų laisvę. Tad mink pedalus, drauguži. Arba žinai ką, imk arklį, bus greičiau.
Pontelionas. Bet arklį reiks šerti.
Karalius Akūbas. Na ir kas, dabar ne laikas taupyti, arklidėj avižų maišelį rasi.
Pontelionas. Sudieu, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas. Atkeršyk už mane Atliejui.
Pontelionas. Būtinai, karaliau.

Karalienės apartamentai.

Karalius Akūbas. Sveika, mieloji. Šiandien nesimatėme. Kažkur buvai išėjus su vaiku?
Liepsna. Taip, norėjau kiek prasiblaškyti.
Karalius Akūbas. Tai gerai, nes oras čia pritvinkęs neapykantos ir pykčio. Manau, reikėtų Jus išsiųsti su vaiku į kaimą, gal pas mamą, nenorėtum?
Liepsna. Norėčiau, Jūsų Didenybe. Mama anūko dar nėra mačiusi.
Karalius Akūbas. Vadinas sutarta, rytoj iš ryto ir keliaukit. Kaip mažiukas?
Liepsna. Jis miega. Labai ramus vaikas.
Karalius Akūbas. Tikrai, net keista, lyg nesijaustų perimsiąs valstybę.
Liepsna. Kur jam dar jausti, jis toks mažiukas, tik pienas jam galvoj.
Karalius Akūbas. Taip taip, ir sisiukas.
Liepsna. Jūs suprakaitavęs.
Karalius Akūbas. Juk žaidžiau krepšinį. Liepiau paruošti vonią.
Liepsna. Kas ruoš Jums vonią?
Karalius Akūbas. Tarnas, tu žinai.
Liepsna.  Bet juk galėjau ir aš paruošti.
Karalius Akūbas. Rūpinkis Jokūbu. Tai pagrindinė tavo pareiga, kad augtų sveikas ir nieko jam netrūktų, svarbiausia - motinos meilės. Žinau, kaip tai svarbu. Man jos niekada netrūko.
Liepsna. Norėjau paprašyti Jūsų Didenybės.
Karalius Akūbas. Klausau, brangioji.
Liepsna. Netikėtai susitikau seną draugą. Jis parvyko atostogų iš karo. Labai nenori grįžt atgal. Gabus jaunuolis, gal praverstų Jums prie dvaro?
Karalius Akūbas.  Kas jis?
Liepsna. Jaunsuma.
Karalius Akūbas. Kas tau jis?
Liepsna. Jis Jokūbo tėvas.
Karalius Akūbas. Tu nori pasakyti, kad Jokūbas ne mano sūnus?
Liepsna. Aš tuo tikra, atleiskit. Tai įvyko prieš Jums pasiperšant.
Karalius Akūbas. Kaip gaila, nors, turiu prisipažinti, turėjau tokį įtarimą. Kaip ten bebūtų, Jokūbas vis tiek lieka įpėdinis,  ir nenorėčiau, kad kita versija būtų viešinama.
Liepsna. Taip, mano karaliau.
Karalius Akūbas. O tavo draugas, jei paskirčiau jį prie dvaro, besisukiodamas šalia tavęs, sukeltų Atliejui  įtarimą. Anksčiau ar vėliau tikrai suuostų, jam tik paduok tokį gardų kąsnelį. Geriausia, ką galiu pasiūlyti, tai išsiųsti į  Amerikos valstijas, ten kaip tik reikia keisti ambasadorių, pernelyg paseno.
Liepsna. Kuo toliau nuo manęs?
Karalius Akūbas. Taip reikia.
Liepsna. Gerai, aš jam pranešiu.
Karalius Akūbas. Aš pats pranešiu, ryt iš pat ryto jis keliaus už vandenyno. O dabar einu praustis. Užtruksiu. Jei manęs ieškos, tegul palaukia.  

Išeina. Po trumpos pauzės į apartamentus Jongauto lydimas  įeina Jaunsuma. Jongautas pasišalina.

Jaunsuma. O, Liepsna, Jūsų Didenybe, kaip laukiau šios akimirkos.
Liepsna. Aš jaudinuosi, neturiu ką pasakyti. Nežinau, ar gerai pasielgiau, priimdama tave čia, bet Jokūbas taip primena tave, noriu, kad geriau su juo susipažintum. Be to, rytoj  mes išsiskirsim.
Jaunsuma. Kodėl, brangioji? Kas atsitiko?
Liepsna. Karalius išsiunčia mane į kaimą su vaiku, o tave ambasadoriumi į valstijas Amerikoje. Nepyk, tik tokią vietą išgalėjau tau parūpint.
Jaunsuma. Į valstijas nėra taip ir blogai, nesitikėjau taip aukštai iškilti, bet be tavęs? Ką veiksiu be tavęs ir savo vaiko?
Liepsna. Karalius nėra pastovaus būdo, kiek spėjau jį pažinti. Manau, po kurio laiko sugebėsiu perkalbėti jį, ypač jei tu ten sublizgėsi, o gal ir aš pati išsiprašysiu pakeliauti ir atvyksiu su Jokūbu pas tave.
Jaunsuma. O, Liepsna, kiek daug tu padarei dėl manęs, nesijaučiu to vertas.
Liepsna. Daugiau gal dėl Jokūbo, noriu, kad jis pažintų savo tėvą. Aš perrengsiu jį, jis šlapias, ateik pamatysi koks gražus.
Jaunsuma. Tikrai, koks tvirtas. Bet, pažiūrėk, koks didelis jo pimpaliukas. Jis užkariaus kokias tik panorės moteriškes.
Liepsna. Visai kaip tu.
Jaunsuma. Jis žiūri į mus. Gal reiktų jį nunešt į lopšį?
Liepsna. Ne, noriu, kad jis būtų šalia, noriu, kad prisimintų savo tėvus buvus kartu.
Jaunsuma. Jeigu jis prisimins, jis toks mažas.
Liepsna. Prisimins. (Bučiuoja Jaunumą ir gulasi su juo į lovą šalia Jokūbo.)

Įeina Atliejus, lydimas Petliejaus, vidaus reikalų ministro Kroviejaus ir opozicijos lyderės Bobos Vienakės. Gali dalyvauti ir keli uniformuoti choristai.

Atliejus.
                    Ką gi ką gi, ir ką
                    mes čia matom?
                    Tikrai ne karalių.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.
                    Protestuoju!
Atliejus.
                    Jūsų protestas priimtas,
                    tikrai velniai žin kas
                   darosi, karaliaus miegamajame!
Liepsna.
                    Jūs neturėjot teisės brautis!
Atliejus.
                    O taip, mieloji ponia,
                    bet mes ir nesibrovėm,
                    skubiai ieškojome Jo Didenybės,
                    valstybės reikalai,
                    mes pasibeldėm,
                    bet niekas neatsakė,
                    o Jūs nesiteikėte net užsirakinti.
                    Tai neregėtai įžūlu –
                    karališkame guolyje ir dar
                    matant įpėdiniui, jo motina
                    priiminėja meilužius.
Liepsna.
                    Turiu Jus pataisyti,
                    gerbiamas Atliejau,
                    meilužis vienas,
                   o įpėdinis per mažas dar
                   atskirti su kuo jo motina myluojasi.
Atliejus.
                   Galėčiau paprašyti Jūsų Didenybės rengtis
                   ir eiti su mumis pasiaiškinti valstybės vyrams?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.
                   Protestuoju!
Atliejus.  
                   O taip, žinoma, ir moterims.
Liepsna.
                   Gal malonėsite išeiti?
                   Man reikia apsirengti.
Atliejus.
                   Jokiu būdu, dabar Jums
                   jau nėra ko slėpti.
                   Renkitės skubiau.
                   Išveskit ją.

Visi išeina, lieka tik Atliejus ir Jaunsuma.

Atliejus.
                   Turi tik vieną kelią –
                   arba rytoj prie altoriaus
                   vedi mano dukrą, arba
                   nuo pečių nulėks tava galva.
Jaunsuma. Bet kodėl? Dar nieko aš nespėjau padaryti, ji pati paguldė mane į lovą ir ...
Atliejus.
                   Aš dar neleidau tau kalbėti.
                   Dabar gali man pasakyti,
                    kurį renkiesi kelią.
Jaunsuma. Priminkit, iš susijaudinimo pamiršau, ką sakėt.
Atliejus.
                  Matau, nenori tu gražiuoju.
                  Sargyba!
Jaunsuma. Ne ne, nereikia, jau prisiminiau – renkuosi pirmą kelią, tai yra tą, kur kalbama apie vedybas. Taip, noriu vesti. Kas ji? Ai, Jūsų dukra, prisiminiau. Visą gyvenimą svajojau ją vesti.
Atliejus.
                  Užteks komedijų. Ir dar –
                  turėsi amžinai tylėti,
                  kad esi Jokūbo tėvas.
                 Jei prasitarsi, lėks galva.
Jaunsuma.
                  Supratau, neprisiimsiu
                  nė už ką tėvystės.
Atliejus.
                 Dabar pabūsi čia.
                 Gali ir pamiegoti,
                 ryte juk santuoka.
                 Rūbus ir visa,
                 kas reikalinga,
                 tau atneš.
                 Labos nakties, žente.
Jaunsuma.
                  Atleiskit, norėjau paklausti,
                  Jūs man kažkur matytas,
                  ir ką daryti su paskyrimu,
                  karalius geidė išsiųsti
                  ambasadorium mane į valstijas?
Atliejus.
                  Pamiršk tą paskyrimą,
                  dabar gavai naują.
                  Matyti mane galėjai aikštėj,
                   griežiant „Bolero“.
Svoloč