- O apie knygą ar senai galvojote? Iš keleto kūrinių mačiau, kad toks savęs įprasminimas jums aktualus, bet ar jūs kaip ir šiuolaikiniai rašantys vaikai, anksčiau svajodavot, jog išleisit knygą? Ar visgi tik daug vėliau apie tai ėmėt galvoti?
     - Dabar sakysiu kitaip negu dar taip neseniai kalbėjęs, nes surasti įrašai ant ąžuolo kamieno kažką labai svarbaus koreguoja sampratoje. Įrašai dar ne visi perskaityti, bet suprantu, kad dabar man labiausiai rūpi išleisti knygą, iššifruojant tuos užrašus, schemas, piešinius. Nežinau, kaip tai padaryti ir net nesuvokiu, kada taip galėtų atsitikti, tačiau knygos pavadinimas jau yra, o būtent „Astės užrašai“. Jeigu prieš šią knygą atsirastų kita ar kitos, tai nebūtų man taip rūpimi dalykai, negu knyga, kurios, kaip numanau, dėl laiko stokos  niekuomet nebus. Todėl atrodo, kad apie jokią kitą knygą niekuomet negalvojau – tik apie „Astės noveles.“
                                                                              (Iš pasikalbėjimo su Mindaugu Kirka)

Talmudas
  Kas besužinos, kiek kartų atėjęs prie šio ąžuolo? Jų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta Perkūnas žaibu trenkti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po mirtino kirčio ir kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Tačiau argi tai nedidvyriška, kai suaižytoje, kartais net suskaldytoje krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net pats Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižus, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie nebūtinų, pramoginių dalykų – mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės laukti nereikėtų.
     „Laukti?“
     - Ko gero – taip. Dabar jau, ko gero- taip,- prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug ką žinai.
     Ąžuolas ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa giria. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis – net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas – bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinėti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąja. Per tuos metus, kai atidavėme saugai jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo, Vidini, bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita, o būtent:  
     Kartą atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležtę: „argi taip galima, a? Kaip tai galima! Juk tai ne išvietės sienos ar durys!“
    Vėliau, po ilgo triūso, perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:

P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau.
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana.  
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

     Man lig šiai dienai norisi, kad šie parašai kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšintų medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, jog kažkas iš saviškių neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori – įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė eilėraščių knygelę, aš ėjau prie ąžuolo skaityti ant jo kamieno paliktų raštų ir piešinių.
      „ Kodėl?“
      - Taigi, kad ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir „Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma - Ramojus.
     - Rytoj išvažiuoju, ąžuole. Nepyk. Tik aš vienas žinau, kaip man tavęs ilgėsis.
     Vakaras neskubėdamas leido sparną viršum girios ir žemai duburyje įkritusio ežero. Nelengvai,  girgždant kelių sąnariams, pakėliau ant kojų savo šimto kilogramų stotą, patrepsėjau vietoj, mankštindamas raumenis- ką gi, reikia  eiti, bet gerklėje kaupėsi dar nepasakyti žodžiai, o pasakyti juos- irgi nebuvo lengva.
     - Kitą kartą  kaip ateisiu, jau tikriausiai paskaitysime eilėraščių iš knygutės. Nemanau, kad tai bus sunku; sunkiau žinoti, ar tikrai kitas kartas bus, kad galėčiau ateiti.  Ir labai apmaudu, ąžuole, kad taip vėlai aptikau šituos parašus ir piešinius. Būčiau laimingas, kad ir kitus galėčiau išžvalgyti ir užrašyti savo talmuduose.
     „Mat kaip! Bet kaip esi girioje protingiau tarti „talmūūūdas“, kai „ū“ su brūkšneliu.“- lyg girdžiu ąžuolą, o pats tęsiu:
     - Nagi priimki, ką pasakęs, su atlaidžia pašaipėle. Žinau gi, kad talmudas netgi patvaresnis negu valstybių sienos. Kad ir Lietuvos. Talmudas žydų tautą išlaikė. Griuvo valstybės, trupėjo, trumpėjo, keitėsi ir nyko valstybių sienos, o žydai ir be valstybės būdami, išliko savo tautoje. Gink Dieve, nelyginu su juo savo sąsiuvinių, kuriuos nedrąsu  net Šventajai patikėti. Pakakdavo išmokti talmudą, ir, prašau - pagal išmintį ir gyvenimas, ir visa tautos istorija.
     -Taigis, taigis,- anot Žemaitės Vingiu Jono, - supratingai pašnibždėjo ąžuolas, bet man to pakako, kad netikėtai užrašus ant ąžuolo kamieno savo mintyse pavadinčiau talmudu. Neabejojau, kad tai prasmingiau, negu mano visi užrašai, verti laužo ir nedidelės pelenų krūvelės vienai kitai žolei patręšti. Kažin, ar bent  nutuokia, kokia išmintis juose padėta? Ir ryžtas, perskaityti visą tai, iššifruoti dar gerokai ūgteli.
   -  Klausi, kam to reikia. Tai kad nežinau – kam.        
    Ąžuolas nepakruta nei mažiausia šakele, bet jaučiau, kad tokiais ketinimais netiki, nes tai neįmanoma, tačiau tyla – gera ir man nesunku, suradus takelį po kojomis, kilti juo  aukščiau, o išėjus į girios lygumą, nueiti iki pat sodo.  Net neatrodė, kad einu vienas, nes priėjęs vartelius, žinojau, kad reikia paskubėti užrašyti sukuždėtas eilutes:
  
Dar vis paklausiant išgirstu -
Kas sau
            (o ir kitiems)
                             esu?
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Taip, Pranas aš.
Taip, girių paukštis.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Skaudus, kaip raidės išdrožtos peiliu
Ant ąžuolo kamieno, atmintį paliekant
Talmudu...