Ten, nuo kur pradėta
Išbėgti į gatves ir pasileisti tekiniems. Ne, ne masei, ne visiems. Bėk tik tu, jis, dar kažkas ir bėgsiu aš. Ne, nebėgti, bet lėkti, rankas išskėtus šlapiu asfaltu purškiamam, laistomam, permirkusiam ir visa tai į save sugeriant. Bėgti tol, kol baigsis miestas. Po to baigsis kelias. Bėgti į pievas, bristi per ežerus, brautis per miškus. Pabučiuoti sutiktą stirną ir, palinkėjus jai skanaus miego, išsiropšti iš tankumynų. Tada jau nežinau kur pasinešti. Gal dykumas pasiekti? Turėtų ir vandens priekyje daug pasirodyti, o jau tuomet šokinėti nuo vieno „titaniko“ ant kito. Pagaliau pasiekti sausumą – prerijas ir skrosti jas iki uolinių kalnų. Likti nesuprastam bizonų, kurie palaikytų dar vienu įsibrovėliu ar tiesiog pačia invazija. Sutikti indėnų berniuką, tą laisvės kūdikį, gal kažkiek palydėsiantį, pamokysiantį, nors ir vaikas dar…
O po to įveikus dar vieną balą, vandenynu vadinamą, būtų galima ir sustoti. Gal ir gana, gal jau užtektų… Tačiau, kad ir kaip viliojančiai atrodytų taigos, jų nepaliestos platybės, kažkas tarsi verstų bėgti toliau, nepasiduoti. Juk buvo pasakyta tą vakarą, baigiant degti žvakei ir per ilgam kantrumui išsilydžius, kad ištrūksime, išsiveršime… Vėliau nuo stogų ilgai žiūrėta į tamsą, žvelgta ten, kur turėtų būti naujas gyvenimas, nauja tiesa, dar nenubrizgusi, nenutrinta, nesulopyta.
Pagaliau nugalėtos beribės tundros, stepės, įveiktos sraunios, kelią pastojusios, upės. Kai kas šaukė, rėkė ir sakė: „ žmogau, šok ant plausto, leiskis pasroviui, juk visi taip elgiasi, visi protingi keliautojai…“. Tačiau kvaila šypsena veide, atsainus rankos mostas ir šuolis į pačią tėkmę, iriantis būtinai kitaip, savaip, nugalint baimę ir sau papuošalu kabinant kiekvieną jų pašaipą, kiekvieną nepagarbų šūksnį.
Pagaliau vienai nakčiai, iš daugelio naktų besibaigiant, susapnuoti, kad pasiektas tikslas, išsiilgtas ir minties siūlais svajų drobėje austas. Tuomet pakelti galvą, užmiegotom akim papuoštą, ir regėti. Matyti, netikėti, trinti akis ir vėl spoksoti priešais save, vis atsisakant suvokti, ir tuo pat metu ranka liesti stulpą. Stulpą, kuris žymi ribą naujos žemės, kurios dar nesuspėta pereiti. Tačiau ne kiek iš stulpo, bet iš kvapo ją atpažinti. Kvapo, kuris lig skausmo, iki sielos gelmių įsigėręs ir niekaip dar neišgaravęs…
Negalima sakyti, kad visai nusivilta. Jau spėta ir pasiilgti tos ramios, nors ir rūpestingu kinkiniu pakinkytos, gal net gi įgimtos žinomybės. Tačiau juk ne dėl to bėgta… Nejau tiek pastangų sudėta, tiek pavojų sutikta, kad vieną dieną atsidurti ten, nuo kur pradėta?