Dar viską žinančios sielos
prisiriša bambagyslėmis
prie motinos lyg paskutiniu
šviesos spinduliu prie amžinų
Namų, iš kurių į čia atkeliavo.

Tik pirmąsyk baimė pamiršti
širdį priverčia plakti taip,
jog žemei suvirpėjus vėjai sužino,
kur dar devynis mėnesius baigs
kasdienes savo keliones iš jūrų
nešdami sieloms tylią bangų ramybę.

Ir tik kai užsnūsta kūdikiai
vėjai neranda kelio ir apsvaigę
trankosi į daugiaaukščių langus--
tik tada vogčiomis atidarau savo
ir laukiu, kol įgrius nors vienas
vėjo gūsis sunkiais nešuliais.

Tada
užsimerkiu ir regiu,
kaip išnykusių jūrų vietose guli
nenustodami melstis vienuoliai,
o vėjui pučiant banguoja
jų purpurinės sutanos.