Įveikęs paskutinius tunelio metrus išneriu lauk. Batai kliūva už šlapios žolės, kojos susipina. Parvirstu. Kieti stagarai įsirėžia į veidą. Išsitiesiu aukštielninkas, susiimu už žando, pirštų galais užspaudžiu degančias žaizdas, atsukęs veidą lietui gaudau lašus. Lūpos atsigauna, bet troškulys neapleidžia. Tik drabužiai sotinasi nuo drėgmės – ir iš dangaus, ir nuo žemės. Lietus nesiliauja jau antrą dieną. Ar dangus šitaip apverkia tai, kas nutiko? O galbūt šiuo būdu bando apvalyti žemę nuo svetimos druskos? Kiek laiko truks toks prausimas? Niekas nežino, niekas neskaičiuoja – tai truks ilgai, per ilgai, kad būtų prasmė skaičiuoti, per ilgai, kad vertėtų pasilikti, per ilgai, kad matytum tikslą kovoti. Tenka tiesiog viską palikti, išsižadėti, pasitraukti. Nors tai, ką šie žmonės palieka, yra nuosava žemė, jiems priklausiusi nuo gimimo iki mirties.
Guliu. Vis dar nenoriu keltis, o gal nebesugebu. Ramstydamasis į suplėkusias tunelio sienas, siekiau šviečiančios angos – kaip išsigelbėjimo, kaip kelionės pabaigos. Tunelio galas švietė be galo ryškiai – net sunku patikėti, kad taip gali šviesti juoda naktis. Tai ir buvo tikslas, viso ėjimo prasmė. Pavyko pasiekti. Bet dabar matau, kad tai ne pabaiga. Čia nieko nėra, nieko neradau, tik tamsą ir lietų. O jis rodė: eik tiesiai, ten, iki tos žvaigždės. Davė savo milžiniškus, lietuje permirkusius batus. Jie sunkūs, per sunkūs. Kaip ir ši svetima nelaimė.
Pakylu, apsiaunu, apsižvalgau. Nuo drėgmės žolė spindi tūkstančiais žiburių, tarytum žvaigždėtas dangus būtų nusileidęs ant žemės. Pilki debesų kamuoliai šliaužia vos ne pažeme. Naktis sunki kaip švinas. Brendu. Pasiekiu ruožą, kur buvo pasiekęs vanduo. Žolė suguldyta, dirva pabliurusi. Išbarstytos pastatų nuolaužos – čia gyvenusių daiktai, išniekintų gyvenimų liekanos. Apeinu didžiausius, žengiu per mažesnius, kitus spiriu į šoną. Gamta šitaip pasityčiojo iš žmonių: išbarstydama po žemę turtus: prašau, rink, sotinkis; bet atimdama tai, kas visų brangiausia – artimus, ramybę.

„Ji bus ten, kur stovi du ąžuolai, – kartojo jis. – Vienas didelis, antras visai jaunas.“ Matau vieną. Milžiniškas ąžuolas. Tik vienas. Šalia guli jaunojo kamienas, išrautas su šaknimis, šakomis įsikibęs į didįjį, kaip sūnus į tėvą. Pasirodo, net ir medžiai kabinosi vienas į kitą, kai tai įvyko.
Prisiartinu prie namo, perkeliu koją per pamatą ir įžengiu tiesiai į kambarį, sustoju ant pabrinkusių lentinių grindų. Vidinės sienos išliko. Beldžiu.
Atidaro. Visai smulkutė, apsivilkusi šviesia suknele, plaukai sukelti į viršų, akių nematyti, tik du siauri plyšeliai. Ant rankų mergytė. Vaikis stovi įsirėmęs motinai į šoną.
Išsigandusi ji krato galvą. Esu visiškai svetimas. Net jų kalbos nemoku.
– Father! Your father! – šaukiu mojuodamas ta kryptimi, iš kur atėjau.
Daugiau nieko nežinau: nei apie jį, nei apie ją. Net vardų nežinau. Ak, kodėl nepaklausiau vardų?
Nukrentu ant slenksčio, susiriečiu į kuprą ir sustingstu įrėmintas per stabuklą išlikusioje durų staktoje. Vanduo nunešė stogą, išvertė sieną, išgriaužė grindis, o duris paliko. Kaip tai paaiškinti? Gal tam, kad atėjęs pro jas galėčiau įžengti? Kad turėčiau pro kur juos išvesti? Bet ji nesutinka eiti kartu. Mano žodžių nepakanka, ji nesupranta.
Vis kiurksau ant slenksčio. Lietus žliaugia nuo plaukų, drabužiai šaltai klijuojasi prie kūno, batuose kliuksi. Batai! Tai jo batai! Nutraukiu vieną nuo kojos ir iškeliu į viršų.
– Ei! – šaukiu.– Ei!
Tylu. Rėkiu dar kartą. Negirdžiu nė garselio, bet pajuntu, kaip ji suspaudžia mano iškeltą ranką. Paleidžiu ir batas įsliuogia į jos virpančius delnus. Pagaliau išgirstu balsą. Prispaudusi nuo lietaus apsunkusį batą prie skruosto, ji ima spigiai klykti. Turbūt galėtų taip kaukti visą amžinybę. Nieko nedarydama. Išplėšiu batą jai iš rankų, pamoju juo į kelią, o tada vėl užmaunu sau ant kojos, lyg man priklausančią nuosavybę. Rodau, kad laikas.
Ji patiki. Suradusi ilgą skiautę, pririša mergytę sau ant kupros ir suspaudžia berniuko ranką.
Patraukiame. Tuo pat keliu: lipam per nuolaužas, brendam per išguldytą žolę, braunamės pro aštrius stagarus. Pasiekiame tunelį. Užsimetu išvargusį berniuką ant kupros. Ji irgi vos bepaeina.
Matau priešaky šviečiant kitą tunelio galą – kaip žvaigždę, rodančią mums kelią. Tik kas laukia ten? Koks šios kelionės tikslas? Juk neturime jokio transporto. Kaip sugebėsime judėti toliau – su nusilpusia moterim, sužeistu vyru, dviem mažais vaikais?
Žvaigždė artėja. Išneriame iš tunelio.
– Čia, – ištariu sustojęs.
Nuleidžiu ant žemės berniuką. Padedu jai atpančioti skarą. Pastatome mergytę šalia brolio.
Tamsu. Dar stipriau šniokščia lietus. Tuščia, vyro nematau. Apsidairau, nugirdęs keistą virpesį. Iš lietaus išnyra didžiulis kaip kalnas jaučio kūnas, įkinkytas į medinį vėžimą. Viduje guli žmogus. Jis. Moteris prišoka ir vėl puola klykdama raudoti. Vyras kilsteli galvą ir prisitraukia ją prie savęs. Vaikai nejudėdami stovi tamsoje. Sukeliu juos į vėžimą. Įšoku pats, užčiuopiu ištemptus pavadžius ir stipriai trūkteliu.
Jautis pajuda. Iškeliaujame.