– Šiemet mūsų pagrandukas jau šeštokas, motin. Po kelių dienų vėl prasidės mokyklos vargai. Reikėtų rytoj mudviem su Žanute, pavažiuoti į miestą. Nupirkčiau jai batelius, paltuką, gal dar ką nors rasčiau reikalingą namams...
– Važiuokit. Būtinai reikia naujų drabužėlių. Išaugo visus. Rankovės per trumpos... tik liesa labai, ir man atrodo, kad su lyg kiekviena diena dar labiau kūsta...ir nelinksma. Kad tik kokia liga nebūtų prisikabinusi.
– Ko jai linksmintis. Vėl vargeliai prasidės. Kol keliai sausi, su dviračiu pavažiuos, o paskui... Taip man jos gaila. Juk matau, kaip ji bijo tamsos, o niekuo negaliu padėti...
– Ką padarysi. Nenori gyventi pas senutę...taip prisirišusi prie namų...o gal šiemet sutiktų?..
Taip besikalbant tėvams, iš lauko sugrįžo Žana. Žymiai paaugusi per vasarą, laibutė kaip smilga, smarkiai pablyškusi. Nė vasaros įdegis negalėjo paslėpti veido blyškumo. O lūpos degte degė skaisčiu raudoniu, lyg karščiuojant.
– Duok, motin, valgyt. Reikia anksčiau gult. Ryt važiuosim į miestą apsipirkti. Mokyklai visko reik. Ir rūbelių, ir batelių...
– Gerai. Tėti, o nupirksi man didelę dėžutę spalvotų pieštukų? Aš mačiau tokius pernai kiti vaikai turėjo. Net trisdešimt šešios spalvos!
– Nupirksiu. Jei bus ir dar didesnę nupirksiu, o dabar valgom ir krentam į lovas.
– Vėl ta kopūstienė, – atsiduso Žana.
– Valgyk mėsytės. Nuo kauliukų. Tu mėgsti tokią. – Ragino mama, parinkdama gardžiausius kąsnelius. Bet mergaitė tik paknebinėjo lėkštėje ir išgėrusi pusę stiklinės rūgpienio, nuslinko į lovą. Mamai širdį graužė nerimas, bet ji, vargšė, nežinojo ko griebtis. Dukra tiesiog akyse nyksta, nors ligos lyg ir nėra. Nei karščiuoja, nei kosti, nei skausmu skundžiasi. Valgo, kaip žvirbliukas po trupinį. Kaip ją priprašyti, kad daugiau valgytų, kaip gaminti, kad jai skanu būtų?


***

Žaną miestas pasitiko žmonių knibždėlynu, mašinų srautu ir perdegusio benzino smarve. Tipeno įsikibusi tėvui į ranką iš vienos parduotuvės į kitą. Paltukas, gražiai suvyniotas popieriun gulėjo rezginėlėje. Šalia jo prisiglaudė dėžutė su batais. Ant viršaus kūpsojo uniforminė suknelė su prijuoste. Per didelė, bet išaugs. Negi pirkinėsi kiekvienais metais. Žanos kašelėje smagiai skrabaliavo dėžutė spalvotų pieštukų – net šešiasdešimt keturių spalvų! Šiugždėjo rašymo ir piešimo sąsiuviniai. Šiemet rugsėjo pirmąją Žana bus kaip niekad pasipuošusi. Per pamokas prieš draugus galės pasididžiuoti, pieštukais, drožtukais ir kitokiais niekučiais. Širdyje buvo džiugu ir gera, bet džiaugsmą temdė nuovargis. Norėjo kuo greičiau grįžti namo ir pamiegoti, arba išsitiesus lovoj paskaityti naują knygą.  Tėvui dar reikėjo kažko nusipirkti ūkinių prekių parduotuvėj. Viduj grūdosi minios žmonių. Jiedu pamažėli stūmėsi prie prekystalio. Tėvas nužiūrėjo jam reikalingą daiktą ir atsistojo ilgos eilės gale. Gumos, tepalų, dažų ir prakaito kvapas Žaną tiesiog dusino. Jai trūko oro. Kūną apėmė saldus, lipnus sunkumas, ausyse ėmė spengti, aptemo akys.
– Tėti, aš einu į lauką, – pasakė Žana, žengė žingsnį ir susmuko, netekusi sąmonės.
Tamsa, liūliuojanti, tiršta tamsa. Kažkur toli sužybsi ryški maža žvaigždutė. Artėja, artėja ir išsilieja į didžiulius spalvotus ratilus, kaip milžiniškas vandeninių dažų lašas, nukritęs nuo teptuko į puodelį su vandeniu. Sprogsta spengianti tyla, subyra į tūkstančius dūzgiančių gabaliukų, kurie braunasi į ausis. Jinai norėtų vėl nugrimzti į tą palaimingą, juodą, tylią tamsą, bet ją kažkas negailestingai tampo, purto, plekšnoja per veidą.  Atmerkia sunkius, kaip švinas, vokus ir pamato virš savęs palinkusius nepažįstamus veidus. Daug veidų. Apsidairo. Ji guli ant žolyno, prie jos klūpo susirūpinęs tėtis ir virpančiu balsu kalbina ją:
– Žana, Žana, Kas tau, dukrele? Pabusk vaikeli, kas tau nutiko? Ar suskaudo ką?
– Tuoj atvažiuos greitoji, o dabar išgerk šitą – moteris su chalatu pakiša stiklinaitę drumzlino skysčio, tikriausiai pardavėja.
Žana sunkiai sėdasi, išgeria valerijonais dvokiantį skystį. Nors jaučiasi be galo silpna ir svaigsta galva, bet stojasi, ima už rankos tėtį:
– Važiuojam namo, eikim iš čia. Man viskas gerai. Aš nenoriu ligoninėn. Einam, tėti.
Kelionė namo labai išvargina Žaną, bet ji laikosi iš paskutinių jėgų. Autobusas kratosi duobėtu keliu, dažnai stovinėja, išleisdamas ir paimdamas keleivius, o pro atvertas duris vidun veržiasi perdegusio benzino dūmai. Prieš kelionės pabaigą autobusas gerokai ištuštėja, Žanai pasidaro lengviau kvėpuoti, ir į galutinę stotelę įvažiuoja vos su keletu žmonių. Jiedu pasiima iš ryto pas draugus paliktus dviračius, ant jų susikabinėja pirkinius ir važiuoja namo. Popietė saulėta, rami, tik abiem nuotaiką temdo didžiulis nerimas, kurį sukėlė šiandieninis įvykis.