4.
Po keleto dienų Jankauskienę iš ligoninės išrašė. Emilija laukė Donato skambučio, ir kai viltis lyg ir prisnūdo, Donatas paskambino į namus.
- Bet iki darbo pradžios dar yra trejetas valandų ir aš neužsiėmusi, - čiauškėjo Emilija. Šią naktį jos laukė budėjimas. Tačiau Donatas buvo praktiškas. Jei vakaras užimtas, vadinasi, susitikimą reikia atidėti rytdienai.
Saulė ritinėjosi žeme - taip apibūdintų šią gražią dieną mama. Nors vasara krypo rudeniop, bet dar buvo šilta ir žalia. Kvepėjo dulkėmis, vaniliniais ledais ir automobilių dūmais. Traukė ir viliojo į gamtą. Ji su malonumu būtų išlėkusi valandėlei už miesto įkvėpti gaivaus pušyno oro prieš ilgą ir nelengvą budėjimo naktį tvankioje, prisigėrusioje liūdesio ir vaistų kvapo ligoninėje.
Bet mintis, jog rytoj ji pamatys Donatą, kaipmat nupūtė užplūdusį nepasitenkinimą. Siela prisipildė laukimo, kuris išstūmė visas negeras, liūdnas nuojautas.
Pasimatymui Emilija ruošėsi ilgai ir kruopščiai. Donatas jos laukė prie parduotuvės, nes į kiemą įvažiuoti nepatogu: kiemas mažas, automobilių daug, ir sustoti nėra kur...
- Šiandien tu atrodai „liuks“, - pasveikino Donatas, kai ji įsėdo į mašiną, - gal važiuojam už miesto, arčiau gamtos?
- O, taip, į gamtą! Puiku! Apie tyrą orą svajojau visą savaitę, - nudžiugo Emilija.
- Paėmiau alaus ir čipsų. Kad turėtume ką veikti toje gamtoje, - juokėsi jis.
Ji vilkėjo baltą palaidinukę su petnešėlėmis ir trumpą džinsinį sijonėlį. Kojos nebuvo įdegusios, bet vistiek atrodė dailiai. Rankinuką pasidėjo ant kelių, kojas ištiesė, kiek leido ertmė priešais, atsilošė. Visu kūnu jautė vasaros popietės palaimą, kelionės malonumą ir Donato odekolono aromatą.
Baigėsi miestas, prasidėjo laukai, po to miškas. Čia jie išsuko iš autostrados ir, pavažiavę miško keliuku, sustojo jaukioje aikštelėje. Atidarę visas automobilio dureles, išlipo. Miškas lyg sužiuro į juos, pritilo. Kvepėjo samanomis ir grybais.
- Kokia palaima! - sušuko Emilija. Pakėlė rankas ir keletą kartų apsisuko aplink, pakedeno plaukus ir paklausė:
- Gal pagrybaukim. Sako, miškuose dabar grybų pilna...
- Oi, ne! Nemėgstu nei grybauti, nei valgyti grybų. Be to, neturime jokių pintinių ar maišelių. Va, jei suvalgysime visus čipsus, tai šiokią tokią tarą gal ir turėsime...
Donatas ištraukė iš bagažinės plokščią butelį „Trejos devynerios“, pakelį traškučių ir dvi kelionines plastikines taureles. Įsitaisė ant galinės sėdynės ir pakvietė Emiliją:
- Na, eikš, sėskis. Čia bus jauku ir patogu..
Emilija atsisėdo. Jis padavė jai taurelę, pripylė ir tarė:
- Tostas! Į mano močiutės sveikatą!
- Nenoriu degtinės, Donatai. Sakei, bus alaus...
- Kai reikės, bus ir alaus, - juokėsi jis, - o už močiutę išgerti būtina. Nejau atsisakysi?!
Ji nenorėjo priešgyniauti ir pasirodyti jam pasipūtusia pamaiva. Nugėrė mažutį gurkšnelį.
- O, taip nieko nebus! - sušuko Donatas, - Jei taip nesąžiningai elgsiesi, močiutė vėl susirgs. Išgerk nors vieną taurelę.
Ji išgėrė. Užsikando traškučiu. Karštis nuvilnijo stemple, pripildė skrandį ir pradėjo plėstis, kilti aukštyn. Užkaito skruostai ir ausys.
Donatas išlenkė savąją vienu mostu, sukramtė kelis traškučius ir užsirūkė. Pasiūlė cigaretę ir Emilijai, bet ši atsisakė. Ji nerūkė.
Donatas vėl pasiūlė jai išgerti, atsipalaiduoti. Ji visaip bandė atitraukti jo dėmesį nuo degtinės, bet jo įkyrumas buvo beribis. Vos ne jėga sugirdė jai dar vieną taurelę ir ji pajuto šleikštulį. Sujudo ir panoro išlipti, pasivaikščioti. Bet Donatas, čiupęs ją už rankos, sustabdė ir vėl įtraukė atgal į mašiną.
Vaišes numetė ant palangės, apkabino ją per pečius ir prisitraukė. Bučiavo karštai ir ilgai. Kaire ranka glamonėjo krūtis, dešine laikė stipriai apkabinęs. Emilija duso, prašė valandžiukės atokvėpio, kalbino eiti pasivaikščioti, bet jis neklausė. Jis buvo apimtas laukinio geismo, kuris valdė ir jo kūną ir protą. Kiekvienas Emilijos judesys buvo lyg nauja pliauska į liepsnojantį židinį.
- Tu man patinki, Emilija, labai patinki. Noriu tavęs,- šnibždėjo Donatas, o jo rankos nekantriai blaškėsi ant jos kūno, lindo tarp kojų, plėšė kelnaites... Emilija sukaupė visas jėgas, pastūmė jį ir išslydo iš automobilio ant žolės. Paropojo kiek ir atsistojo. Jai svaigo galva, buvo karšta, pykino. Ji apsitvarkė drabužius ir atsirėmė į medį.
- Na, kas dabar nutiko? Tau su manim nemalonu? Nepatinku tau? - Donatas vis dar sėdėjo automobilyje, pasirėmęs į dureles. Kita ranka braukė plaukus ir žiūrėjo į Emiliją su atviru priekaištu.
- Tu per daug skubi, Donatai. Be to man bloga nuo degtinės.
- Kiek gi tu čia išgėrei?! Tik liežuvį suvilgei. Na, eikš pas mane, eikš. Nesispyriok, būk gerutė.
Emilija papurtė galvą.
- Donatai, aš nenoriu šito. Eime geriau pasivaikščioti, - prašė ji.
Jis išlipo, pasirąžė, nusilaužė šakelę, pamosavo ja ore, lyg špaga ir tarė:
- Gerai, sėsk, važiuojam. Nenori - nereikia. Aš ne koks išbadėjęs prievartautojas. Be to, čia uodai pradėjo karaliauti. Važiuojam į alaus barą, patį geriausią užmiesčio barą visame Panevėžyje.
Jiedu vėl važiavo. Ji pravėrė langą, vėjelis taršė plaukus, gaivino, šleikštulys rimo. Bet buvo nejauku. Donatas tylėjo. Iš jo veido negalėjai išskaityti, ar pyksta ant jos. Jis įjungė magnetolą ir linksma melodija lyg tuzinas spalvotų balionėlių pabiro po saloną. – „Caca, lialia, mašina, malonumui sukurta...“ Donatas pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Įtampa atslūgo.
- Donatai, atleisk, jei nuvyliau tave, - prakalbo Emilija, - mes dar per mažai pažįstam vienas kitą, aš taip negaliu...
- Tiek to, nesijaudink. Viskas bus gerai.
- O kaip iš tiesų laikosi tavo močiutė? Jos toks aukštas kraujospūdis... Vaistus geria?
- Jai viskas okei ! Mano bobulytė dar mus su tavimi pergyvens. Dėl jos tai nesirūpink. Ji ne tik vaistų, bet ir visokių žolelių prisirinkusi turi. Su žiniuonėmis bendrauja, visokių būrimų ir Gyvybės eliksyrų paslaptimis dalijasi.
- Tai labai įdomu. Nežinojau, kad ji domisi panašiais dalykais. Man ji nieko apie tai nepasakojo...
- Ir teisingai. Kas ligoninėje apie tokius dalykus kalba? Ligoninėje žmonės guli, serga ir į užpakalį vaistus priiminėja. Kalbos apie visokį šamanizmą - tai gydytojų įžeidimas. Argi ne?
- Taip, tu, turbūt, teisus.
Bare buvo triukšminga. Muzika pynėsi su vyrų balsais, biliardo rutulių taukšėjimu ir bokalų skambčiojimu. Palubėje kamuoliais ir skaromis rangėsi tabako dūmai.
Donatas pasodino ją prie aptrupinto stalo, o pats nuėjo prie baro. Netrukus grįžo su pora bokalų alaus ir lėkšte sūrio bei pakepintos duonos.
Alus buvo šaltas ir ,atrodė, gaivino.
- Ar mėgsti lošti biliardą? - paklausė Donatas.
- Ne, ką tu. Gal tik porą kartų gyvenime teko žaisti ir tai nesėkmingai.
- Tai eime, sulošime partiją.
Jie žaidė biliardą, abu juokėsi, kai jai pavykdavo įmušti kamuoliuką ir nuotaika po truputį gerėjo. Ir anas nemalonus susistumdymas miške virto dūmais ir susimaišė su dūmais baro palubėje.
- Ei, Donatai! – staiga šūktelėjo stambus vaikinas, šviesiai dažytais, pasišiaušusiais plaukais. Ant jo sportinių marškinėlių buvo nupiešta kaukolė su sukryžiuotais kaulais.
- O, sveikas, Romai. Tu vienas?
- Ne, su Artūru.
- Tai prisėskit prie mūsų, - pakvietė Donatas.
Vaikinai susėdo. Artūras atrodė priešingybė „šviesiaplaukiam“ Romui. Liesas, išstypęs, ilga, smaila nosim ir išsprogusiom akim. Galva nuskusta, nors plaukai jau šiek tiek ataugę. Jis priminė plėšrų paukštį. Ypač akys. Apvalios, įdėmios ir bejausmės.
- Susipažinkit. Čia Emilija. Ji seselė, - pristatė ją kompanijai Donatas.
- Tai bent! Pasisekė tau, kaip aklai vištai grūdas! Seselė! Apie tokią paną tik pasvajoti! - vogravo Romas, plačiai šypsodamasis ir akiplėšiškai nužiūrinėdamas Emiliją. - Čia tai aš suprantu. Visapusiška, taip sakant, sveikatos priežiūra. Ar ne, pupa uoga?
Ji pasijuto nejaukiai. Šis tipas kone nurenginėjo ją akimis ir vaizdavosi esąs šmaikštuolis. Paukščiaakis taip pat sustabdė savo bėginėjantį žvilgsnį ties ja, nužvelgė ir sekundei pakėlęs užpakalį nuo kėdės, tarstelėjo:
- Artūras. Labai malonu susipažinti.
Jis buvo rimtas, lyg laidotuvių biuro direktorius. Kurį laiką jie tarpusavyje kalbėjosi apie automobilius, apie jų detales, apie biznį ir pinigus.
Po to, kurį laiką visi žaidė biliardą. Romas vis gretinosi atsistoti kuo arčiau Emilijos, juokavo, pliaukšėjo liežuviu, kartais dviprasmiškai braukė per biliardo lazdą, apėmęs ją delnu, arba bandydavo taisyti Emilijos stovėseną, kai ši taikydavosi smūgiuoti. Emilija nežinojo, kaip elgtis. Gal derėtų supykti ir, viską metus, išeiti? Gal skųstis Donatui? Donatas, rodės, nieko nepastebi. Linksmas, juokauja ir jam nė motais, kad jo merginą grabalioja svetimos rankos.
Išėjus iš baro, vaikinai sėdo į baltą „Opelį“ ir nurūko. Jiedu liko vieni ir Emilija jau žiojosi priekaištauti, kai Donatas tarė:
- Faini mano draugai, ar ne? Tokie niekuomet neleis nuobodžiauti. Ypač Romas. Jis mūsų Kazanova. Panų turi - marias...
- Taip, linksmi... - nutęsė Emilija. Jai nebeapsivertė liežuvis prieštarauti. Galų gale, gal nieko blogo ir nenutiko? Gal ji pati yra pernelyg pretenzinga ir klaidingai vertino vaikinų elgesį.
Jis sustabdė mašiną gatvėje prie jos namo. Pabučiavo, paglostė plaukus.
- Tu faina pana, Emilija. Ir mano draugams patikai. Na, iki. Paskambinsiu, kai tik galėsiu. Ar lauksi?
- Lauksiu, - atsakė Emilija, - perduok močiutei labų dienų. O čia mano darbo grafikas rugsėjo mėnesiui. Kad žinotum.
Ji ištiesė jam lapelį su pažymėtom dienom ir nubėgo.

- Kur taip ilgai užsibuvai? - pasitiko motina. - Turbūt alkana? Yra troškintų kopūstų su mėsa. Dar šilti, pavalgyk.
Tėvo ant sofos jau nebesimatė, televizorius nebeveikė, tik mama kažko krapštėsi svetainėje. Bet ir ji netrukus nuėjo gulti.
Emilija tikrai buvo išalkusi. Sušveitė visus kopūstus ir pasijuto pavargusi, kaip niekada. Bet atsigulus miegas neėmė. Lovoje, ties priešinga siena tyliai šnarpštė sesuo, girdėjosi laikrodžio tiksėjimas ir kartkartėmis pravažiuojančių automobilių ūžesys.
Emilijos galvoje dėjosi tikra sumaištis, mintys blaškėsi ir maišėsi. Tikėti norėjosi vienaip, bet protas sakė kitaip. Jausmai ir sąmonė ginčijosi. Gal ji Donatui visai nesvarbi? Todėl jis ir nejautė jos nepasitenkinimo, nematė užgaulumo savo draugų elgesyje. O gal jam toks bendražygių dėmesys atrodo visai normalus ir priimtinas? Gal jie visuomet panašiai elgiasi su merginomis? Gal jų manymu, merginoms patinka panašūs juokeliai ir toks grabaliojimasis? Gal ji pati, šito nejausdama, davė akstiną nepagarbai? O gal, iš tiesų, nieko blogo ar nederamo jie nedarė? Gal tik jos vaizduotė, įdirgusi nuo įvykio miške, juodino visą juos supusią erdvę?
Miegojo sunkiai. Sapnavo didelius paukščius, išverstomis akimis, šaižiai klykaujančius apie galvą, save pačią, šokančią keistą šokį ties praraja ir vis artėjančią link jos, kol galų gale krito į ją ir prabudo. Širdis daužėsi, kaip pašėlusi, trūko oro, kakta išrasojo... Bjaurus sapnas. Kokia ten melodija girdėjosi?.. „Caca lialia, mašina“...

*****

Vieną vaiskią popietę, praėjus daugiau nei savaitei po paskutinio pasimatymo, paskambino Donatas.
- Sveikutė! Jei nesi šį vakarą užsiėmusi, tai galime susitikti.
- Ne, nesu užsiėmusi. Galim susitikti. O ką veiksim?
- Važiuosim į sodą. Ten obuolių - marios! Šašlykus kepsim. Ar tinka?
- Tinka.
- Tai lauksiu tavęs prie parduotuvės šeštą.
- Gerai, Donatai. Iki!
- Iki!
Visas slogutis, likęs po praėjusio susitikimo, išnyko be pėdsako. Sėdintis už vairo Donatas jai atrodė tikras karalaitis. Ilgos jo blakstienos virpėdavo, kai jis žvelgdavo į Emiliją. Jai buvo gera sėdėti šalia ir lėkti plentu į nežinią.
- Na, kas pas tave gero, Emilija? Kaip tavo ligoniai? Ar labai pavargsti?
- Ligoniai kaip visuomet - serga. Mes juos gydom, kaip išmanom. Būna, kad ir pavargstam. O kaip tu laikaisi? Kaip tavo močiutė?
- Aš laikausi kuo puikiausiai, nejau nesimato? Močiutė taip pat neblogai. Dabar ji domisi ekstrasensais, rodomais per televizorių, ir dievagojasi, kad kai kurie iš jų tikri stebukladariai. Jų dėka ji jaučiasi pasveikusi nuo pustuzinio ligų.
- Kaip ten bebūtų, - pastebėjo Emilija, - tegul žiūri ir tegul sveiksta. Svarbiausia - tikėjimas ir gera nuotaika. Mūsų organizmas turi užslėptus neišmatuojamus rezervus ir galimybes. Tik mes itin retai sugebame jais pasinaudoti. Ir išties yra žmonių, galinčių įjungti mumyse tuos rezervus, todėl tavo močiutė neklysta...
- Taip, taip, taip! Ligonių ir jų gydymo temos! Tikiuosi, jog man dar ne greit reikės pradėti rūpintis savo sveikata. O ir tau taip pat. Šiandien svarbiausia - atsipalaiduoti ir pasiruošti linksmybėms!
Donatas įjungė muziką ir po saloną vėl pabiro spalvoti balionėliai: „Caca lialia, mašina, malonumui sukurta...“
Kelionė truko pusvalandį pietų kryptimi. Šie sodai buvo senesni nei šiaurinėje miesto dalyje, kur sodą turėjo ir Emilijos tėvai.
Namelis, prie kurio sustojo Donatas, buvo kairėje keliuko pusėje, kampiniame sklype, nedidelis, mūrinis. Didžiąją sklypo dalį užėmė sodas. Sklypas ganėtinai apleistas, daržo nebuvo, gėlynėlis neprižiūrėtas, apaugęs žole. Už namo matėsi būdelė su duryse išpjauta širdute.
Namelio viduje taip pat trūko tvarkos. Pirmoje patalpoje, kuri buvo ir virtuvė, ir valgomasis, ir svetainė - stovėjo stalas, apkrautas maisto likučiais, tuščiais buteliais ir pilna pelenine. Tolėliau matėsi kitas, mažesnis kambarys. Iš visko sprendžiant - miegamasis. Jame stovėjo sujaukta didžiulė lova su ne pirmo šviežumo patalyne.
(bus daugiau)