Tačiau smalsumas nugalėjo baimę. Smalsutis atsistojo ir žengė kelis žingsnius arčiau to KAŽKO. Sustingo, dar labiau įsižiūrėjo į tamsą. O ten – pačiame kambario kamputyje – tupėjo KAŽKAS labai mažas, švelniakailis ir su uodega.
          Kačiukas pritūpė ir – liuokt...
          –  Jei patrauktum vieną leteną nuo manęs, galėčiau kvėpuoti, o jei dvi – net ir pajėgčiau pajudėti, – iš po Smalsučio letenėlių pasigirdo plonas cypiantis balselis. Padarėlis, kurį laikė primygęs kačiukas, bandė išsilaisvinti.
          Smalsutis atsargiai patraukė savo kojas, tačiau viena letenėle prispaudė ilgą ir ploną švelniakailio uodegytę. Dabar kačiukas galėjo atidžiau įsižiūrėti į tą neregėtą būtybę. „Palauk, palauk“, – pagalvojo Smalsutis, - „aš kažkur esu tave matęs...“.  Prisiminė – juk tai animaciniuose filmukuose matyta pelė. O pelė yra katinų grobis. Ją reikia suėsti. Tik keista, kad šita pelė visiškai jo nebijo. O juk turėtų...
          – Kam tu laikai prispaudęs mano uodegą? Manai, jog aš tavęs bijau ir pabėgsiu, - toliau cypavo pelė. – Paleisk!
          Smalsučiui darėsi vis įdomiau. Jis visiškai nenorėjo ėsti šios pelės. Gal geriau su ja pakalbėti, o po to pažaisti?
          – Koks tavo vardas? – pagaliau prabilo ir kačiukas. – Ir ką tu čia veiki?
          – Aš esu peliukas Cyplius Penktasis. O veikiu aš čia ką tik noriu. Bet jei iš tiesų, tai ieškau ko nors užkąsti. Gal turi ką nors skanaus?
          – Turiu, bet nežinau ar tau patiks. Beje, o ką tu ėdi?
          – Ėdu tą patį ką ir tu. Tik gerokai daugiau, - išdidžiai pareiškė peliukas. – Tai paleisi galiausiai mano uodegą ar ne?
          – Oi, atsiprašau, - Smalsutis pakėlė letenėlę nuo peliuko uodegos. – Pasakyk, man labai įdomu, kodėl tu esi Cyplius ir kodėl penktasis, o ne šeštasis ar septintasis?
          Peliukas pritūpė ant dviejų letenėlių ir išdidžiai pastatė savo apvalias auseles.
          – Cyplius todėl, kad tai labai gražus vardas. Taip vadino mano tėvą, mano tėvo tėvą ir mano tėvo, tėvo tėvą. O penktasis dėl to, jog aš turiu dar keturis brolius, kurie yra Pirmasis, Antrasis, Trečiasis ir Ketvirtasis Cypliai. O dabar ilgai neklausinėjęs ir negaišinęs laiko greičiau rodyk, kur tie tavo skanumynai.
– Antai, lėkštelėje yra pieno, o dubenėlyje dar likę šio to užkąsti.
          Cypliui du kartus rodyti nereikėjo – peliukas akimirksniu atsidūrė prie Smalsučio dubenėlio ir sugriebęs mažytėmis savo letenėlėmis kąsnį beveik sulig savo galva ėmė jį griaužti.
          – Fe, konservai, – greitai kramtydamas ir rydamas sumurmėjo Cyplius. – Nelabai mėgstu aš juos. O šitie dar ir žuvimi atsiduoda. O tą baltą skystimėlį tai apskritai gali sau pasilikti – aš jo negersiu.
          Kol Cyplius stiprinosi Smalsutis klausinėjo jį toliau:
– Pasakyk man, kodėl tu manęs neišsigandai – juk tu esi pelė, o aš – katinas.
          – Irgi mat katinas atsirado. Dar pasakyk, jog esi tigras, nes turi dryžuotą kailį. Tu tik paprastas išlepęs miesto kačiukas, kuris nemoka gaudyti pelių. Aš apskritai nesuprantu, kaip tau pavyko mane sučiupti. Turbūt todėl, kad esu labai drąsus ir niekur nebėgau. Bet aš niekada nebėgu...– krimsdamas jau trečią gabalėlį konservų aiškino Cyplius.
          Tokio įžūlumo Smalsučiui jau buvo per daug. Jis vėl primygo peliukui uodegą.
– O jei dabar aš supyksiu ir tave iš tiesų suėsiu?
          Bet mažytės ir rudos, lyg dvi degtukų galvutės Cypliaus akelės nerodė jokios baimės.
          – Tu taip nepadarysi – aš įsitikinęs. Ir žinai kodėl, – peliukas gudriai nusišypsojo. – Dabar tu nori paprasčiausiai pažaisti. Ar aš neteisus?
           „Iš tiesų jis drąsus. Toks mažas ir nebijo. O aš juk tikrai noriu žaisti.“ – pagalvojo Smalsutis.
          – Gerai, žaidžiam. Bet ką? Gal gaudynių? – kačiukas vėl paleido Cypliaus uodegą.
          – Nieko neišeis – jei pradėsim siausti prabus žmonės. Be to, gaudynių aš šiuo metu nenoriu – esu per daug sotus, – peliukas pasiglostė išsipūtusį savo pilvelį. – Turiu kitą pasiūlymą – sužaiskime šachmatais.
          – Šachmatais? O tu moki? – nustebo Smalsutis. Kuo toliau, tuo labiau jį ėmė dominti šitas mažas peliukas.
          – Aš viską moku. O šachmatais – ypač. Kažkada mūsų šeima gyveno šachmatininkų klube, bet vėliau išsikėlėme. Ten ne itin daug maisto, be to mano mamai visą laiką nuo cigarečių dūmų skaudėdavo galvą. O tu pats ar sugebėsi žaisti šachmatais?
          – Žinau kaip žaidžiama, bet niekada nebandžiau. Pabandykim... – Smalsutis prisiminė, kaip anksčiau gulėdavo ant Martyno tėčio kelių, kada jis su draugu žaisdavo šachmatais. Jei neužsnausdavo, įdėmiai sekdavo, kaip vyrai stumdydavo languotoje lentoje sustatytas figūrėles. Žaidimo taisykles jis įsiminė puikiai. Be to žinojo, kur Martyno tėtis laiko šachmatus – jų dėžutė gulėjo po spinta.
          Kad nesukeltų triukšmo kačiukas išvertė šachmatų figūras ant minkšti salono kilimo.
          – Kokios spalvos figūras tu renkiesi? – Smalsutis prisiminė, kad taip savo draugui sakydavo Martyno tėtis.
          – Aišku, kad baltąsias.
          – Kodėl aišku? Ar tai dėl to, kad baltosios pradeda?
          – Ne todėl. O dėl to, kad naktį juodosios prastai matosi. Bet jūs katinai ir tamsoje jas įžiūrėsite.
          – Bet kaip tu žinosi, kur aš pastačiau savąsias figūras, jei negalėsi jų matyti? – nesuprato Smalsutis. – Kaip mes tada žaisime?
          –  Labai paprastai – aš esu pelė, todėl gerai girdžiu. Kada tu stumdysi šachmatus aš girdėsiu ir įsiminsiu kur jie tuo metu yra. Tiesa, kaip tave vadina? Aš juk pasakiau savąjį vardą, o tu ne...
          Taip Smalsutis susipažino su Cypliu Penktuoju arba tiesiog – Cypliu. Tą naktį juodu žaidė šachmatais iki paryčių. Nelaimėjo nė vienas, nors abu labai stengėsi, – šachmatais galima sužaisti ir lygiosiomis.
          Po to draugai užsinorėjo miego. Cyplys šmurkštelėjo į siaurutį plyšelį kambario kamputyje ir pradingo kažkur po grindimis. Tiesa, prieš tai jis pažadėjo rytoj naktį vėl ateiti pažaisti šachmatais. Žinoma, jei tik bus vaišių – tų „nelabai“ skanių konservų.
          Smalsutis atsigulė ant savo pagalvėlės ir kietai užsnūdo. Jis vėl sapnavo, kad vaikšto po kiemą, uosto gėles ir ropščiasi į medį. Ant šakos vėl tupėjo varna ir lesė batono kriaukšlį. Tik šį kartą Smalsučiui pavyko ją išgąsdinti ir paukštis nuskrido palikęs savo lesalą. Kačiukas batono paragavo, bet neėdė – toks maistas jam visai nepatiko. Tačiau Smalsučiui buvo labai smagu, kad toji didelė varna jo išsigando.
          Ryte ruošdamasi į darbą Martyno mama pastebėjo ramiai miegantį kačiuką. Net durų trinksėjimas neprikėlė jo iš miegų. Be to ji pamatė tuščią Smalsučio dubenėlį. „Keista“, - pagalvojo moteris. – „Gal katinas per daug suėdė ir susirgo, kad taip ilgai miega. Reikėtų parodyti veterinarui“.
          Jei žmonės suprastų, kaip katinai šypsosi, Martyno mama tikrai būtų pastebėjusi, jog Smalsutis per miegus juokiasi. Kačiukui buvo labai gera – juk jis rado draugą, o be to sapnavo linksmą sapną.

                                            Pabėgimas iš namų

          Smalsutis kiekvieną naktį susitikdavo su Cypliumi. Vos tik šeimininkai nueidavo miegoti ir iš kito kambario pasigirsdavo Martyno tėčio knarkimas, peliukas išlįsdavo iš savo urvelio. Jis visada pasirodydavo netikėtai – šmurkšt ir, žiūrėk, jau tupi prie kačiuko lėkštelės. Dažniausiai neprataręs nė žodžio jis įnikdavo ėsti. Smalsutis kantriai laukdavo, kol draugas pasisotins (ir kur jam tiek telpa!), o po to pradės kalbėtis. Tiesą sakant tie jų pokalbiai buvo gana keisti – kačiukas dažniausiai nepertraukdamas pašnekovo klausydavosi, o Cyplius jam ką nors pasakodavo. O papasakoti jis tikrai turėjo ką. Smalsučiui net kailis šiurpdavo besiklausant draugo nuotykių.

                                                           Bus daugiau