Užskris naktis,
krankliais juodais
pavirtusi.
Kalbės, kalbės,
į nuodėmę susuks.
Mojuos juodais
sparnais
visa apkvaitusi
Ir visą amžinybę
vėl užtruks.
Jau nieko
nepakeisi.
Laikas baigėsi.
Ir išlašėjo
taurė sklidina.
Menu, seniau
širdis su vėju
plaikstėsi,
dabar jau
per silpna
sparnų galia.
Manam kely,
žarijomis
nuklotame,
degiau ryškiau,
nei aš
galėjau degt.
Siekiau aušros,
nakties visai
nebodama.
Maniau,
man saulė
turi atitekt.
Jau surikiuota
viskas.
Vėžės tęsiasi.
Atvėsęs kelias
virsta pelenais.
Einu taku,
mane tu,
saule, drąsini
ir Dieve duok,
toliau keliu dar eit.