Jis buvo paprastas mažas kačiukas. Toks, kokį, tikriausiai, turi ir tu. Na, gal būt ne visai toks pats, bet labai panašus: rainas, baltomis kojytėmis ir su ilga papurusia uodega. Ir dar jis turėjo didžiules įkypas žalias akis, kurios naktį žibėdavo lyg du ryškūs gelsvi žiburiukai. Vadino šeimininkai tą kačiuką... Pala, pala... kaip jį ten vadino? Nelabai ir atsimenu, gal Rainiu, gal Murkliu, o gal Pūkiu... Žodžiu, šaukdavo savo augintinį taip, kaip mes esame įpratę vadinti daugelį mažų rainų, su papurusiomis uodegomis kačiukų. Tačiau tikrąjį vardą žinojo tik jis pats. Jei kačiukas mokėtų žmonių kalbą, tikriausiai jis seniai būtų pasakęs, kad jo tikrasis vardas yra Smalsutis, kas katiniškai skambėtų „Murmiau-murmiau-miau“.

                                      Kiemo katės ir kompiuteris

          Gyveno Smalsutis dideliame daugiabučiame name antrame aukšte kartu su devynmečiu berniuku Martynu ir jo tėveliais. Kažkada jis irgi turėjo mamą ir netgi du brolius ir dvi sesutes. Bet tai buvo taip seniai, jog Smalsutis dabar netgi patikėjo, jog tai - tik seniai susapnuotas sapnas. Jis įprato gyventi trijų kambarių bute, retkarčiais išeiti pasižvalgyti į balkoną ir nuolatos pro uždarą langą stebėti visa, kas vyksta kieme. Dažniausiai Smalsutis regėdavo vaikštančius žmones ir važinėjančius automobilius, bet kartais pamatydavo praskrendančius balandžius ar medžiuose tupinčias varnas. Kiekvieną rytą kaimynas į lauką išvesdavo didelį rudą šunį, kurį pamačius Smalsučiui kažkodėl pašiurpdavo kailis ir nejučiomis imdavo riestis nugara. Br-r-r, ką ir besakyti, nemalonūs padarai tie šunys. Bent jau taip kažkodėl galvojo Smalsutis.
          Visai kitaip būdavo jei prie lauke stovinčių šiukšlių konteinerių pasirodydavo kiemo katės. Jos gyveno čia kažkur netoliese – galbūt apleistame sename mediniame name, o gal to paties daugiaaukščio namo rūsiuose. Veikiausiai, ir ten, ir ten, nes kartais prie konteinerių susirinkdavo didžiulis kačių būrys. Jų būdavo tiek, kiek Smalsutis turėjo ant priekinių letenėlių nagelių, o gal ir dar daugiau. Tokie susirinkimai paprastai įvykdavo vakarais, kuomet kieme jau nebevaikščiojo žmonės ir neburzgė automobiliai. Katės visu būriu kapstydavosi šiukšlių konteineriuose ieškodamos ko nors ėdamo ir nuolatos pešdavosi. Didžiausias peštukas buvo didžiulis nevalyvas juodas katinas su viena ausimi. Juodasis mušeika greitai įvesdavo savo tvarką ir visos katės jam paklusdavo. Smalsutis netgi žinojo šio katino vardą, mat kartą išėjęs į balkoną nugirdo, kaip kaimynystėje gyvenanti moteris plūdo vagilį: „Nusipirkau turguje šviežią žuvį, prisėdau ant suoliuko atsipūsti, o tas vienaausis Kranklys tiesiog iš pintinės nušvilpė brangų pirkinį. Palauk tu man, papulsi kada į rankas, tikrai rykšte kailį išvanosiu!“. Veikiausiai ji taip būtų ir padariusi, bet argi pagaus pagyvenusi moteriškė šį įžūlų ir gudrų vagišių...
          Kažkada Smalsutis bandė užkalbinti kiemo kates, bet jos į mažąjį kačiuką nekreipdavo dėmesio arba pašaipiai murktelėdavo: „Naminis katinėlis...“. Po kelių nenusisekusių bandymų susidraugauti Smalsutis apsimesdavo, kad tų šiukšlyno gyventojų nebepastebi. Jis taip pat katinas, o tai reiškia, kad yra išdidus. Tikriausiai jos Smalsučiui pavydi šilumos, savo kampo, sotaus ėdesio ir šeimininkų dėmesio. Taip kartais galvojo mūsų kačiukas. Bet ne visada, nes kažkur širdies gilumoje jis pavydėjo toms nuo nieko nepriklausomoms katėms. Argi ne smagu eiti kur nori ir veikti ką nori. Na ir kas, kad kartais kiemo vaikėzai į kates paleisdavo akmenį, na tai kas, kad jos neretai būna alkanos, o rudenį ir žiemą sušlapusios ir sušalusios. Bet katės buvo laisvos. O dar tas Kranklio žygdarbis. Juk tikram katinui tik taip ir pridera elgtis – nugvelbti tai, kas ne vietoje padėta.
          Teisybė, šilumos Smalsučiui tikrai netrūko. Vasarą ir šiaip jau šilta, o žiemą dar geriau – metalinės baterijos taip įkaisdavo, kad nebūdavo nieko maloniau, kaip gulėti prie jų šoną priglaudus. Čia pat buvo ir jam skirta vieta – vilnonis kilimėlis su pliušine pagalvėle. Šalia stovėjo visuomet pinas dubenėlis šviežio pieno ir lėkštelė su ėdesiu. Šeimininkai jį pirkdavo specialioje savo augintiniams skirtoje parduotuvėje, todėl šis ėdesys buvo ne tik gardus, bet dar ir labai sotus. Ir dar šeimininkai kalbėjo, kad jame yra vitaminų. Smalsutis nesuprato, kas tie vitaminai, bet to tikriausiai jam reikėjo – šeimininkai visada žinojo ko jam reikia. Nors gal ir ne, nes kai ko paskutiniu metu ėmė trūkti.
          Tai prasidėjo nelabai seniai, gal prieš tris mėnesius. Kuomet Smalsutis buvo daug mažesnis negu dabar – jis nestokojo dėmesio. „Mūsų kačiukas, mūsų meilutis“ – sakydavo šeimininkė ir pirmai progai pasitaikius jį vis glostydavo. Smalsučiui tai buvo be galo malonu. Bet dar labiau patikdavo kačiukui siausti su Martynu. Berniukas vos grįžęs iš mokyklos pirmiausiai šaukdavo kačiuką ir imdavo su juo žaisti. Kaip puiku būdavo vaikytis prie siūlo pririštą skudurėlį ir vartytis kūliais. Arba išsitiesti ant berniuko pilvo ir kartu žiūrint animacinius filmukus pasnausti. Netgi Martyno tėtis kartais leisdavo pagulėti Smalsučiui ant savo kelių. Bet po truputį kačiukas ėmė jausti, kad glostymas ir žaidimai šeimininkams ima nusibosti. O po to, kada tėvai nupirko Martynui kompiuterį, berniukas visai pamiršo savo augintinį. Jis netgi mažiau žiūrėjo televizorių ir aptingo ruošti pamokas. Dabar vienintelis Martyno draugas pasidarė ta amžinai burzgianti dėžė su lempelėmis ir šaudantis, cypiantis bei žviegiantis jos ekranas. Martynas netgi susipyko su savo tėvais. Ne dėl Smalsučio, kurį visi jau ėmė pamiršti, bet dėl to, kad prasčiau pradėjo mokytis.
          Per tuos kelis mėnesius kačiukas jau įprato prie vienatvės. Jis slankiodavo iš kampo į kampą arba atsigulęs ant palangės spoksodavo pro langą. Smalsučio lėkštelė ir dubenėlis, kaip ir anksčiau būdavo pilni, bet vien tik to buvo mažai. Kartą neiškentęs pabandė nudraskyti kompiuterio laidą – gal sugedus tai nelemtai dėžei Martynas vėl jį prisimins. Ach, geriau jis būtų taip nesielgęs. Pamatęs, kad kačiukas nagais braižo jo naująjį metalinį draugą, berniukas taip supyko... Na ir gavo tądien Smalsutis pylos.

                                                    Draugas

          Tą naktį Smalsutis sapnavo, kad jis pirmą sykį gyvenime išėjo į kiemą. Buvo kažkiek baisoka, bet kartu ir įdomu. Kačiukas vaikštinėjo aplink šiukšlių konteinerius, sūpuokles, uostė darželyje augančias gėles, o po to įsikorė į aukščiausią kiemo medį. Ten ant šakos tupėjo didžiulė varna ir lesė batono kriaukšlį. Smalsučiui baisiai parūpo varnos pietūs, juolab, kad jis irgi jautė alkį. Reikėtų paprašyti – gal pasidalins kokiu kąsneliu? Arba ne – geriau ją staiga užpulti, išgąsdinti ir tuomet varna nuskris šalin pametusi savo užkandį. Smalsutis atsargiai pradėjo slinkti medžio šaka link užsiėmusio paukščio. Po truputį, tyliai kačiukas artėjo prie varnos. Beliko visai nedidelis nuotolis, kai kažkas cyptelėjo. Varna sukluso ir ėmė dairytis. Smalsutis prisispaudė prie šakos – rodos, paukštis jo nepastebėjo. Vos varna palenkė galvą ir vėl ėmė knebinėti batoną, kažkas sukrebždėjo ir dar kartą cyptelėjo. Varna apsidairė, pamatė Smalsutį, pajuokiančiai sukrankė ir pasičiupusi savo grobį nuskrido. Ir vėl pasigirdo tas negarsus cyptelėjimas...
          ...Smalsutis pramerkė vieną akį, po to kitą. Nors katinai naktį mato geriau negu žmonės, tačiau tamsa buvo pernelyg juoda. Ir visgi Smalsutis jautė, kad tolimajame kambario kampe KAŽKAS buvo. Gal tai vaiduoklis? Kačiukas buvo matęs animaciniuose filmukuose, kad tokių baisūnų yra ir jie visada darydavo tik bloga. Br-r-r – ant kačiuko nugaros pasišiaušė plaukai.


Bus daugiau