Mėnulis

Močia pasislepia – tėvas pasirodo. (Lietuvių liaudis)

Mėnulis... (M. Bulgakovas)


Amžini veikėjai:
Brokas
Rasputinas

Kiti:
Grigorijus


Sėdit šit porelė – Brokas su Grigorijum – priešais mėnesietą dangų. Jiedu kažką šnekučiuoja, o kiek vėliau pasirodo Rasputinas ir žaibiškai įsitraukia plakti liežuviu. Taigi tada sėdi jau visi trys.
Broko ir Grigorijaus veidai maloniai spingsi šiltomis mėnulio kibirkštimis. Mat jie - tikri romantikai.


BROKAS: Gražu gi čia.

GRIGORIJUS: Tai jau!

BROKAS: Mėnesiena svajinga, nieko jai nestinga, švelniai širdį užpildo...

GRIGORIJUS: Tai jau! Galit nesakyti.

BROKAS: Kas pasakyta, kapitone, pasakyta. Tebūnie taip. Visur taip. Beje, karalius šiandien išvyko.

GRIGORIJUS: Tai jau! Kurgi?

BROKAS: Pakilo į mėnesietą skliautą dangaus, negailėjęs visą gyvenimą vyno stipraus bei brangaus. Ilsėkis, karaliau! Težydi karaliaus atminimas!

GRIGORIJUS: Tai jau! Taip sakant, viskas?

BROKAS: Viskas, kaip ir sakiau. Ir man, ir jums, ir štai tam pižonėliui (rodo pirštu į atsliūkinantį kaip lapė Rasputiną).

RASPUTINAS (sėsdamasis ant balkšvos blizgios žolės): Sveika gyva, draugai!

GRIGORIJUS: Tai jau!

BROKAS: Rasputinas! Šviesiausia motina dangaus, ką gi tu čia veiki?

RASPUTINAS (nutraukdamas): Nieka niekur, draugai. Kaip gyva?

GRIGORIJUS: Tai jau! Galit nesakyti.

BROKAS: Gyvi mes, Rasputinai. Pats akeles neprastas turi, matai. Liaudis mūsų gyva, tik karalius vat numirė. Šį rytą rado suvirtusį ant kanapos.

RASPUTINAS: Draugai, baikim juoką. Pakalbėt metas rimtą dalyką jau.

GRIGORIJUS: Tai jau! Kalbėt jam reikia! Snukį užčiaupt jums, sakau!

BROKAS: Grigorijau, kapitone, nesikarščiuokit. Rasputinui pižoniškumo netrūksta.

RASPUTINAS: Aš, draugai, rašysiu. Rankraštis pradėta.

BROKAS (iškėlęs ranką į viršų): Rašys!

RASPUTINAS (suraukęs antakius): Draugai, rašau aš, rašau! Matys pasaulis, aš, tu, jūs: visi!

GRIGORIJUS: Tai taip! Nors plytą man į galvą mesk, kas gi čia dabar per juokas?

BROKAS: Genijus mėto plytomis, genijus, kapitone mielas.

BROKAS (po trumpos pauzės): Bet kam taip, kam? Gebėkim pasidžiaugt. Narsus žmogus, siela didi! Šviesa mėnulio  kelrodis tebus per amžius.

GRIGORIJUS (kvatodamas): Kelrodis! Per amžius! Na jūs ir duodat abu!

RASPUTINAS: Tiesa tas, tiesa, draugai. Rašau!

BROKAS: Betgi kokia mėnesieta naktis… Koks dangus, kas per dangus…

Grigorijus užverčia galvą ir kelias minutes stebi mėnulį. Bet jam pasidaro baisiai negera. Jis kažką pajaučia, nepažįstamo ir baugaus, jam širdį maudžia.
Grigorijus susiėma už širdies ir numiršta.
Grigorijus tyso ant žolės atmerktomis akimis. Vaizdas toks, lyg jis vis dar regėtų ką nors.
Grigorijus mirė staigiai ir nesikankindamas, todėl laimingas.

RASPUTINAS (iškilmingai): Jau! Bus parašyta, draugai, bus.

BROKAS (griūdamas ant negyvėlio ir raudodamas krokodilo ašaromis): Dar vieną sūnų žemės paėmė velnioniškon puoton…

RASPUTINAS: Sensacija! Dinamitas!

BROKAS (keldamasis): Nurimk, mužike, ir eime. Eime greičiau! Dabar negalim pasiduot, kovosime toliau.

RASPUTINAS (pritardamas): Toliau! Toliau, drauge!


Grigorijaus siela išskrido, Rasputinas gyvas, o Brokas dar irgi gyvas. Tursina abudu tylėdami. Na, vienas tyli, o kitas pliauškia. Dingteli ūmai Raspūtinui kažką prisipažinti, o jis gi pasakyti sklandžiai tai nemoka.

RASPUTINAS: Galima, jau galima. Aš, neslepiu, aš! Aš visą laiką, šitai…

BROKAS: Jus aš matau. Nepriekaištingai matau, gal nė manęs nematote jūs taip… Bet ką gi pasakyti norit?

RASPUTINAS: Nesikamuoti reikia, sopa dvasią, bet rytoj nesopa. Rytoj diena vėlei! Jūs rytoj pamatysite, drauge. Tikras dinamitas!

BROKAS (smiliumi besdamas į mėnulį): Rytoj, pižone, jau nebe. Pažiūrėkit, koks mėnulis! Koks pilkas rutulys iš ten mus kviečia. Už ką mus kviečia?

RASPUTINAS (perdėm rimtai): Nebėra jo tuoj.

BROKAS (švelniu tonu): Jūs nesuvokiate. Yra, vadinasi, ir bus. Mėnulyje irgi yra diena ir naktis.
Ten naktis dabar, karaliauja žvaigždės, jų blyški šviesa jį girdo…

BROKAS (tempdamas Rasputiną už marškinių): Na, eime, eime. Mums reikia eiti.

Brokas su Rasputinu išeina. Pradeda švisti. Gerai, kad šįkart taip, o tai būna blogiau.
TavoTėvas