Negraži pelėda (1)

     - Betgi, Pranai, tu čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Netgi ir čia, šioje  svetainėje. Ką, ar žarijų pritrūko naujiems kepti?
     - Va, va! Todėl ir panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais. Šitaip tikiuosi juos surinkti į naują knygelę, kad  nesimėtytų kur reikia - nereika.
  
                                                    (iš pokalbių prie kampuoto stalo)



1. Zylės

     Mintys aiškios ir jas girdžiu kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Ne tą. Tiktai ne tą.
     - Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiu pusbalsiu, žiūrėdamas į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau, negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui sode. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Žiema jau kone ant nosies, o jie spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau jos pasirodant.  Ir vėl pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kaip taip atsitiko, kad nedažnai jo geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
     Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad kažką apie mane galvoja Vidinis ir net atsimindamas deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą –  LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.

    („Prašau“, 2008-01-20)
  
  - Ha, ko jis knaisiojas? Bet kad jau toks esi, tai būk!  Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net ir senatvė (kai smegenyse sveika) mudviem paliko galią jausti vienas kitą  ten, kur esame, nepaisant toli ar arti. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį išgirsčiau, tokia klausa „per smegenų žievę“ padidėja, tačiau ir šiaip retai ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tie ypatos – pranašai (arba paslaptingi subjektai), jų gyvenimas, būtis dėl kažkokių priežasčių pridengtas, saugomas paslapties. Ne kažin ką apie tai sugeba pasakyti netgi Vidinis, kuris tokiai jų būčiai gerokai imlesnis, jos sąvokose orientuojasi lengviau, laisviau ir jau išmokęs  suprasti, kad, girdi, jeigu nenorima, kad uostinėtume kas kaip atrodo jų departamentuose, tai geriau to nedaryti kad ir dėl priežasties, jog nosys sveikos liktų. Tačiau ne tik  Vidiniui, bet ir man, įtaiga iš TEN visuomet labai raiški, įsiterpusi į mudviejų savastį ir net koordinuojanti gyvenimą ir poelgius. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda iš ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
     „Betgi jis ruošiasi paskambinti – suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...“
     Ir jau netrukus išgirstu:
     - Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
     - Kas atsitiko?
     - Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
    - Betgi ne dėl to skambini.
    - Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    - Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    - Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    - Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti.  
    - Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie tai nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai B! Man regisi, kad paliktus už knelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
     -Tai todėl ir padeklamavai, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
     - Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, bet visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
     Atsikvėpiau ir:
„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“


            **********************************
Pelėda