Kažkokia siuvėja iš Kažkokio miesto vieną naktį sumanė pasiūti lėlę. Knerpė, siuvo, adė, plušo, kol gimė žavi skudurinukė. Laužė galvą Siuvėja, kaip čia lėlę pavadinus, ir galiausiai ją pavadino Marcele. Tiko ar netiko lėlei vardas, čia jau nesuprasi. Nesuprasi ir ar lėlė tiko vardui. Gal ir tiko, kas čia žino.

Marcelė buvo kvaila lėlė. Turbūt taip nutiko todėl, kad Siuvėja pritrūko porolono galvai prikimšti. Tikriausiai jūs pagalvojot: „kokia čia Siuvėja jeigu porolono neturi“? Aš irgi taip pagalvojau, bet pasaka ne apie mūsų „pagalvojimus“, o apie Marcelę.

Taigi, Marcelė buvo kvaila lėlė ir labai mėgo puoštis, dabintis, savo kasas dažnai šukuoti ir pinti. Gražios Marcelės kasos, gražios. Krito ant pečių rusvi mezgimo siūlai, kaktą kirpčiukai puošė. Ir akys lėlės gražios – juodos kaip angliukai; išpieštos blakstienos ilgos kaip smilgos. Marcelės suknelė iki kelių, graži, raudona. Suknelės apykaklė balta ir nėriniuota, o rankovytės juodomis sagutėmis puoštos.

Kad ir kaip bebūtų keista, Marcelė, būdama kvaila lėlė, viskuo domėjosi, nemažai iš Siuvėjos išmoko, girdėjo ją kalbančią, skaitančią, matė darbus dirbančią. Įdomus Marcelei buvo tas pasaulis. „Keistas pasaulis ir tie rožiniai su rankomis ir kojomis kažkokie keisti“, – galvodavo lėlė. „Tais rožiniais“ ji vadino mus, žmones. Kito pavadinimo jiems nesugalvojo, turbūt vėl porolonas kaltas! Sėdėdavo lėlytė dienų dienas ant Siuvėjos palangės, stebėdavo, kas už lango dedasi, klausydavosi, kaip šeimininkės siuvimo mašina dūzgia, ir daugiau nieko neveikdavo.

Taip vieną dieną Marcelei besėdint ant palangės ir besišukuojant kasas, pradėjo lyti. Kapt-kapt, br-br, – kapsėjo ir barbeno į langą lietaus lašeliai. „Žiū, kas per įdomybė! Kaip keista, bet gražu... Tai čia gi tas vanduo, kuriuo Siuvėja rankas plauna. Bet vanduo tai gyvena toje duobėje, iš kurios jį kibirais semia, o ne iš dangaus krenta! Kas per įdomybė...“ – galvojo ji.
– Sveika, mama! – pro Siuvėjo namo duris į vidų įėjo viena iš tų „rožinių“. Didelė, bet graži, kasos ilgos, kaip Marcelės. – Mes su Onute tau medaus atvežėm!
– Sveika, dukryt. Oj, ačiū, nereikėjo, – pakilo nuo kėdės Siuvėja ir nušlubavo su dukra pasisveikint. Marcelė sau tyliai sėdėjo kamputyje ir visko klausėsi.
Iš lauko pasigirdo vaiko riksmas, Marcelė pažvelgė pro langą, o ten maža „rožinė“ rėkia:
– Ūūūūūū-ū! Ūūūūū-ū! – ašaros bėga Onutės skruostais.
– Onute, Onute, kas nutiko? – ilgakasė viešnia pribėgo prie Onutės ir apkabinusi pradėjo guosti: – Neverk, žiūrėk, močiutė tarpdury tavęs laukia, pasisveikinti nori.
„Močiutė, tai štai kaip vadinasi Siuvėja. Aha, močiutė...“ – mąstė Marcelė.
– Neno-o-riu pas mo-o-čiutę-ę! – toliau žviegė Onutė.
– Žiūrėk, ką aš tau turiu, Onut! – močiutė apsisuko ant kulno, nušlubavo prie palangės, pakėlė nuo jos Marcelę ir nunešė Onutei.
– O! Čia man? Duok! – grubiai paliepė Onutė močiutei. Irzli, pikta, nemandagi ir grubi buvo ta penkiametė Onutė, Siuvėjos anūkė. Žaislų mergaitė nemylėjo, visi žaisliukai mėtėsi nežinia kur, tačiau visada reikalaudavo pirkti naujų. „Išlepinai mergaitę...“ – sakydavo Siuvėja dukrai, tai ilgakasei, kuri medaus atvežė. Ir dabar čiupo Onutė Marcelę už kasų ir pasikišusi ją po pažastimi nukūrė automobilio link.
– Mes, mam, jau važiuosim. Reikalų dar mieste yra, – pasakė Siuvėjos duktė, atsisveikino su mama ir taip pat nukulniavo per kiemą prie automobilio.

Onutė su Marcele jau sėdėjo patogiai įsitaisiusios ant galinės sėdynės. Onutė – savo vaikiškoje kėdutėje, Marcelė – mergaitei ant kelių. „Tai kas čia dabar? Koks čia aparatas? Ir kodėl aš nebesėdžiu ant savo palangės?“ – visiškai pasimetė kvailutė Marcelė. Dairėsi į šonus, automobiliui pajudėjus jau ir stebėjo pro šalį „plaukiančius“ medžius, debesis už automobilio lango.
„Keistas tas pasaulis...“ – pagalvojo Marcelė ir, užliūliuota asfaltu riedančio automobilio, užsnūdo.