Ne žmogus

- Tai bent būtis, čia tai bent būtis, - įsikarščiavęs murma Heidegeris.
- Čia tai bent, čia tai tikrai įspūdinga, - tęsia.
Labai netikėtai atsidaro durys ir įeina Nyčė. Rankoje jis laiko fakelą, kurio liepsna bemaž lubas siekia. Žiūrėk, - Nyčė sako, - aš tau kai ką parodysiu, boba. Išsyk po šių žodžių Nyčė permeta fakelą į kitą ranką, dar šiek tiek pažongliruoja ir meta jį į krėsle drybsantį poną Heidegerį. Tam plaukai užsiliepsnoja. Tiesa, jų nedaug, bet kad dega, kad dega. O Nyčė gi stovi ir tyli, tarytum lauktų ovacijų. Heidegeris irgi mat ramus, nors jam pakaušis svyla. Abu vienas į kitą akis įbedę spokso. Nyčė tuo tarpu, aišku, galvoja, tyli ir galvoja: Heidegeris tuoj suriks iš skausmo, ir visa pasibaigs.
Bet Heidegeris kentė ir kentė. Fakelas sudegė, plaukai kartu.
Plikagalvis žmogelis, sėdintis krėsle, ponas Heidegeris, baisiai dvokė, ir Nyčė neapsikentęs tarstelėjo:
- Jūs labai smirdite, kaip kokia boba.
- Čia tai bent! Čia tai bent, ne žmogus, o likimas! – Heidegeris sušuko, žiūrėdamas savo budeliui į akis.
TavoTėvas