Kartais pasaulis - tik mažas lopinėlis,
Vos kelios eglės, veidrodis dangaus,
Vyšnelė, obelys, išdidžios rožės, gėlės,
Trys žingsniai pievos. Argi tai daug?

Atplaukia debesys – naktim sutemsta,
Užkris šešėlis – vakarą matai,
Užklydęs vėjas greit nurimsta, gęsta,
Ankštam kiemely netelpa sparnai.

Tik skausmo aidui vietos čia pakanka,
Liepsnų pašvaistės virpesį jauti,
Kitam žemyne ugnim raketos krenta,
Bet žemės aimaną per tolumas girdi.

Sukyla vandenys, jų jėgos siaučia,
Nušluoja miestus, tūkstančius žmonių.
Sustingsta klevas, tikiu, net medis jaučia
Tą pačią neviltį, kurią ir aš jaučiu.

Pasaulis didelis - pasaulis mažas mažas,
Ant vieno Dievo delno telpame visi.
Žmogus gražus, tik kartais pasidaro
Jo vilko prigimtis žemelei taip sunki.

Nėra kelių pasaulių, nėra pasaulio mano,
Saugaus užutekio tiktai vienam.
Tada, kai dreba gelmės Ramiajam okeane,
Banga žudikė graso kiekvienam.