Laumžirgio sparnas dūžta į delną ir trupa,
Miestas išmaino spalvas į bežadį dūzgimą,
Kertas signalai, akimirką tyli nutrūkęs
Mūsų ryšys, kol yra dvelkimu atgaivinamas

Vėjų, kurie lyg visai nejučia čia užklydę
Maišo laikus su erdve ir akimirksniu lyg sunaikina
Melsvo betono erdves ir uždega katarsiui plynę
Metų metus prisirpintą dulkėto buvimo.

Purtos tada tavo miestas numesdamas odą,
Ima ryškėti vaizdai, kur ne kur sušmėžuoja spalva,
Daužos tarsi per ledonešį – kantriai, ritmingai, vienodai
Kol išplėšia lūpas tavo senutė kalba.