Esu tik bedantis, beviltiškai nevykęs poetas,
Įstrigęs apšnerkštoj autobusų stotelėje,
Virš šiukšliadėžės šildantis letenas gruoblėtas,
Degindamas gyvenimo pjesių scenarijus.
Kiauromis kišenėmis it sapnų pardavėjas,
Mirusiom viltim sugriautais tiltais nešinas.
Beprasmybės genamas – Dievo ieškoti išėjęs,
Kurio esybėj matyt tikrasis beprotybės veidas.
Betoninės sakmės sočiai atsiklausęs,
Pabodęs žiūrėt į intelektualinius lavonus,
Kurie lyg šakalai tyko kieno laisvos ausys,
Kad dušią užkrautu šlamštu – prekiniais vagonais.
Stoviu, stebiu kaip jie medžius sodina,
O vėliau lipa į juos ir kviečia prisijungti kitus,
Silikoninių barbių supuvusį lig šaknų šiukšlyną,
Bukumo malonės dėka paverčiančius stabu.
Pakėlęs nuorūką bruku tarp dantų likučių
Pirštai atgrubę, apdegę, visiškai gelsvi...
O aplink visi nuostabūs, po šlipsiuku –
Nors per pus perskrodus vienodi visi.
Kas belieka, vis žvalgaus, dairausi aplinkui.
Gal ubagui monetą sudilusią kas pametės
Ir supranti kad dauguma dėvi stringais,
Nusistekenę, neturi net kuo prisidengt subinės.