Visi pasauly nori būti mylimi,
Visi praeina žemę, alkdami šviesos
Ir perdegę troškimų ugnimi,
Ir nenumaldę sielos alkanos.

V.Mačernis.



Jėga galinga persmelkia visus,
Ir viskas žydi, ryškiai šviečia.
Ir net tada, kai mūsų nebebus,
Ji eis keliu. Tiktai neliečia

Be sielos polėkio, šaltas širdis,
Nežinant aukščio, nei kritimo.
Neišverktas  rudens naktis,
Jausmų dvasingo pakilimo.

Net ir laukimo ilgesio gilaus,
Kai akys gėlėmis pražysta.
Tai kelias stabarėjančio žmogaus.
Jam meilė kaip žolė nuvysta.

Pražysta ten, kur saulės kupini
Žiedai atsiveria ir šaukia.
Ir mūsų sielos siekiai alkani
Ten toliuose dar mūsų laukia.