Sustingo žemė nuo šaltuko,
šerkšnu spygliuotu padengta.
Jauna nustebo truputuką
iš tvarto žengusi višta,

žvilgsniu aprėpė vienaakiu
staiga išbalintus laukus:
Ko? – nepatenkinta pasakė –
pasaulis tapo nejaukus.

– Nuo ko? Siaubingai šąla koja?
– Nuo ko? Prisimerkė akis?
– Ko? Nieks neskraido, neropoja?
Kas man, kvailutei, atsakys?

Ir tarė jai gaidys išprusęs,
ji klausė, smėlį kasdama:
– Atneš daug sniego vėjo gūsiai,
ir tai vadinasi – žiema!