Po paslaptinga magija kerų piktų
Aš tavo veidą savo sapnuose regiu.
Kodėl dingai, kur išėjai tada,
Netarusi nė žodžio palikai mane?
Nelengva man dabar sunku labai
Matyti veidą mylimą ir brangų,
Nors ir užmiršt tiek kartų jį bandžiau...
Neglumink, o prašau – neversk kentėt,
Žinai, ką tau jaučiu – tad ko gi nori dar?
Neslėpsiu – atmintis mana prasta,
Bet ką daryt – kai tu manoje širdyje?
Verkiu... Vėlei verkiu...
Jausmų savųjų slėpt nebegaliu...
Vilku naktų tiek staugiau,
Dvasią savo raminau,
Bet vaistų sielos skausmui,
Lig šiol neatradau...
Gūdu, koktu, šlykštu ir bloga tuo pačiu metu,
Vietos, kur dėtis man, seniai jau nerandu...
Ko tyli, ko stovi nebyli?
Ko akys blizga, ką sako šypsena miela?
Gal tau žudyt mane yra skirta dalia?
Ar angelas tyrus kilningas,
Ar budelis nuožmus esi,
Žudyk ar gelbėki mane greičiau,
Nelik šalta ir abejinga!

2011-01-11(2)