Jausmų vingiais driekiasi sutemos
Ir vaizdai, užmiršti jau seniau...
Mintis savo ir klaidas būsimas
Atsivertus į širdį rašau.

Iš čia į gyvenimą suteka
Pliūpsniais ištakos mūsų jausmų.
Mintys mano, pilkesnės už nūdieną –
Tai juk viskas ką aš dar turiu.

Nulytų  pavasario lūkesčiais,
Želmenim prasikaltų viltis...
Ar sugrįžti atgal? Ne būgštaučiau...
Tik „atleisk“, niekas man nesakys.