Mano mintys tarsi vėlės,
Nakty paklydusios ir vėlei –
Šaltį į namus nešu.

Kuriuose esu tik svečias,
Nekviestas, bet neįsiprašęs
Užkrėstas prakeiksmu...

Duris nagais tyliai draskau,
Dabar sunku, kas bus toliau,
Nebesvarbu – ne pirmas kartas.

Neapykanta tarsi vanduo,
Snukį suvilgau ir kaip šuo,
Jaučiuos ant pavadžio pakartas.

Į dangų nebekeliu akių,
Maitvanagiai virš debesų
Sklando, kėsinas vis išlesti dušią.

Pasitikėt niekuo nebegaliu,
Nesureikšminu, nesuteikiu vilčių...
Žinau – teks atsibest į tuščią.

Ašaras delnuos ištikimai laikau,
It deimantus kaskart slepiu tamsoj,
Kad niekas paliesti neišdrįstų,

Jausmų kuriuos slėpt privalau.
Idant neužuostų kvapo žmogaus,
Paiki šakalai tykantys iš irštvų.

Kurti nebeįžvelgiu prasmės,
Nes tik sugriovus visi rankas ties,
Palydėdami audringais aplodismentais.

Langus praveriu – matau,
Nebėra ko likt man čia daugiau
Su individų besieliais siluetais.