Aš rašiau. Tu skaitei ir liūdėjai.
Na, ir ko? Tai – keli sakiniai.
Taip, tiesa – juose širdį sudėjau.
Bet tai buvo... Tai buvo seniai.

Tik išdilęs mėnulis kartojo
Savo maldą rasotoj nakty,
Lyg nukritęs ant dirvos artojas,
Kad grūdus jo išbarstė kiti.

Aš nepuoliau ant kelių klūpėti
Ir nerankiojau žemėj grūdų.
Dienos, naktys praslinko iš lėto,
Dygo metai – ne mūsų vardu...

Pamiršau – rugiapjūtė praėjo,
Jau ražienas užpustė sniegai.
Tu grįžai, kaip sugrįžta tik vėjas.
Kam tylėjai? Dabar man sakai,

Jog skaitei, vis skaitei ir liūdėjai –
Kažkada. Bet tai buvo seniai...
....................................................

Vėl ant lapo jausmai išsiliejo –
Nesutilpo širdin sakiniais...