Tylėjau, nes tiesa tyla protinga -
Nesinorėjo kvailio savyje ieškot-
Tiek Šklėrių daug, o ir visi šiliniai
Baltoj žiemoj paskendę lig dangaus.
Bet va jau laikas jiems papoteriaut.
Sekmadienis. Ir žmonės į bažnyčią
Išėjo iš parapijos visos -
Vargu, ar šiandien daug kas sužinos,
Kas kur įkrito į lopšius šį rytą –
Jau nuskambėjo varpas, kviesdamas mišių
- Bedievis tu, o aš jau su Dievu, -
Į lopšį pasilenkęs sau sakau, –
Tačiau surasti jį nebus sunku,
Žiūrėk, kiek daugel palubėj šventų...

(16)

SONETAS
Ir vis dėlto turėtum atsiminti-
Pabūti praeityj labai nelengva.
Graži ir didelė Būties tėvynė,
Kur ženk - į mirtį, gyvastį ar dar kur -
Ji neapleis, bet žvakės suskaičiuotos,
Atseikėta kiek kam ir kuo mokėti.
Sakei, kad motina jau kapuose,
O tėvas net anksčiau išėjęs.
Užmiršk, įeik į lopšio šviesą
Ir būk it laikrodyje laikas.
Nereikia daug - tikėk ir lauk...
Kur jie bebūtų, laukiami pareina,
Ir tai ne plepalas soneto –
Sunki tėvužių pareiga.

(17)

AŠ
Ar lauki, kad daugiau ką pasakyčiau?
Sonete mielas, juk matai  - laimingas aš.
Tau apie pareigą prašnekus
Prisimenu savas žvakes---
O laikrodyj Laiku nenoriu būti.
Tegu paskauda kryžiumi ar ugnimi –
Koks štai dabar esu su savimi,
Dar niekuomet taip nebuvau arti.
Gal tereikėjo paslaugios minutės,
Kad, atsikvėpęs ilgesiu skaudžiu,
Nelyg iš titnago išskelčiau viltį
Su jo į pintį įkrėsta kibirkštimi.
Rusena, o sonete, pažiūrėki į mane -
Įsidega ir vaikšto laužui kurti ugnele.