Seniai paleidau savo sielą aš.
Tavęs ieškoti.
Ir blaškos ji visais šviesiais -
Tamsiais takais.
Surado jau kely ne vieną
Mažą stotį,
Bet vis tikiuos,tavęs
Ji nepraeis.

Kol kas viena klajoja
Po žvaigždynus,
Pavasariniais sodais ir
Ledinėm upėm.
Tavęs neradus, grįžta
Nusiminus,
Ir guodžia širdį vėjo
Nubučiuotom lūpom.

Kas kartą parneša mažytę
Trapią viltį.
Ji kaip ir aš savosios
Pusės laukia.
Stengiuos save apgaut ir
Nors trumpam sušilti.
Tačiau likimas lemia
Karčią ašarą nubraukti.