Nutūpė šikšnosparniais naktis.
Toks juodumas begalinio būvio.
Net viltis, užsnūdus nepavys,
Debesų keliuos ji vėl užkliuvus.

Į voratinklius tuščių minčių
Plaukia laikas tyliai ir iš lėto.
Į apsiausto raukšles ant laukų,
Į ištirpusius laukus skylėtus.

Plaukia laikas, plaukia dovanom
Į pavasarį, vėl į gegužį.
Neliūdėk ir nuotaikom kvailom
Tik neleisk sudygt, nebūk palūžęs.