Užrišk man akis, nes vis tiek neregė,
Tačiau įtikėjusi - nuojautom grįšiu
Iš kryžkelių laiko, kur kelrodžių nėr,
Pramitusi vandeniu ir išdavystėm.

Užrišk man akis - jau mokėsiu prarast
Nušviestą vilties apgaulingą peizažą.
Išsižadu žemės, dangaus ir tavęs.
Kuo dar primokėsiu, jei šito per maža?

Užrišk man akis, nes per skaudžiai ryšku,
Kai blunka tiesa, kai prasmė mus išduoda,
Kai ieškom tapybai spalvų įvairių,
Tačiau tesurandame juodą.