Pasaka žiemos kerais šarmotais
Užmigdė žemę po sniegu giliu,
Lediniai medžiai saulėj tviska,
Sidabrą beria nuo šakų gyvų.
Žiupsneliais sniegą barsto eglės, pušys
Gerumo šventę sėja į visas puses.
Į talką įsijungs ir vėjas –
Kruopelę sniego kels ligi dangaus!
Verpetuos laiko ją savuos tvirtuos,
Paskleisti reikia tyruos ją plačiuos!
Laiminga šoka, džiaugias ji,
Neliūdna, ne viena jinai -
Su ja verpete sklando ir draugų šimtai!
Laimingi šoka, sutrepsi drauge visi,
Ir šypsena veide šilta plati,
Kad būtų amžinai žvali!
Bet laikas bėga,
Verpetai sukas nuolat erdvėje,
Iš būrio snaigę vieną kitą,
Išviesti reikia – tokia jau jų dalia.
Nors gera jiems visiems kartu drauge,
Bet nevalia gerumo laikyt tik viduje.
Vienus išsvies, pagaus tuoj greit kitus,
O pasaką žiemos pratęs karta nauja.
Taip vėjas barsto gėrį, kloja žemę šią,
Balta šilta gerumo paklote!


2011-01-11(1)