Jei meilė neregiu paverčia,
Tai aš jau neregiu esu:
Tiesiu rankas sušilt į delčią,
Klausaus ne vėjo – debesų.                                

Ir jei iš meilės daug pavydo
Užplūsta sielą nejučia,                          
Širdis išalksta – jos negydo
Erškėčio uogų arbata.    

Ir dienos tampa tokios ilgos                                      
Lyg ištąsyti marškiniai,
Naktim danguj monetos žvilga –                        
Nusidėvėjusiais kraštais.                          

Ir aš lyg balzganas mėnulis
Sau pasišviesti tiek galiu                    
Kiek leidžia suadytos siūlės
Svajonių, norų ir sapnų.